|
Ar verta tęsti pensijų reformą?
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Pensijų reforma glaudžiai siejasi su privačiais
pensijų fondais, kurie pradėjo kurtis Lietuvoje prieš trejetą metų.
Tuomet įvairiomis reklamos priemonėmis jie buvo garsinami ir giriami.
Informacija turėjo įtakos platiems gyventojų sluoksniams. Dalis
jaunų dirbančių žmonių skubėjo sudarinėti sutartis, tai yra dalį
atlyginimo panoro pervesti į pensijų fondus. Net darbuotojai, kuriems
iki pensinio amžiaus tebuvo likę mažiau nei dešimt metų, taip pat
panoro pasinaudoti privačių pensijų fondų paslaugomis. Tačiau buvo
nemažai skeptikų, abejojančių tų fondų nauda (jų yra ir dabar).
O jeigu fondai bankrutuos? Jeigu tai tik dar viena akcija, siekianti
iš gyventojų į savo kišenes susižerti milijonus? Gal būtų naudingiau
atliekamą litą nešti į banką ar investuoti perkant akcijas? Pagaliau
kas žino, kiek aš gyvensiu? Gal tos pensijos man visai nereikės?
Tai vis skeptikų galvose besisukantys klausimai. Reikia pripažinti,
kad visi jie turi racionalumo, nors ir vienašališko. Rizikos esama
kiekviename mūsų apsisprendime.
Panagrinėkime, kaip klausimas keliamas valstybiniu
mastu. Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) atliko pensijų
reformos analizę ir pabandė atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva turėtų
tęsti pensijų reformą? Šia tema LLRI Seime surengė seminarą. Pranešimus
skaitė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorė Audronė
Morkūnienė, LLRI ekspertas Ignas Brazauskas, Slovakijos socialinės
politikos ekspertas Martin Chren ir kt.
Remiantis kitų šalių patirtimi ir Lietuvos ekonominių
rodiklių analize, nustatytos keturios svarbiausios priežastys, lemiančios
būtinumą tęsti pensijų reformą. Tai ekonominis efektyvumas ir darbuotojų
motyvacijos stiprinimas, demografiniai iššūkiai, finansinis tvarumas
ir ekonominis konkurencingumas. Paanalizuokime kiekvieną jų atskirai.
Ekonominis efektyvumas ir motyvacija. Lietuvos
žmonės yra įpratę prie pensijų sistemos, paveldėtos iš sovietmečio.
Ši sistema remiasi perskirstymo mechanizmu; pensijos dydis priklauso
nuo valstybės finansinių galimybių ir politinių sprendimų. Be to,
vienodą bazinę pensiją gauna visi, kurie turi būtinąjį darbo stažą,
nepriklausomai nuo to, koks buvo pensininko atlyginimas tuomet,
kai jis dirbo. Todėl daug dirbančiųjų moka kiek įmanoma mažesnes
įmokas. Bent bazinę pensiją vis tiek tikimasi gauti. Todėl tebeklesti
nelegalus darbas arba atlyginimas vokeliuose, kelis kartus didesnis
už tą, nuo kurio mokamos įmokos. Dažnai aimanuojame dėl mažų pensijų,
stebimės mus aplankančiais pensininkais iš užsienio. Jų pensijos
tokios, kad ne tik nesuka galvos dėl pragyvenimo, bet gali sau leisti
prabangias keliones po pasaulį. Kiekvienas jų pakalbintas papasakos,
kad visą darbingą laiką mokėjo įmokas į privačius pensijų fondus.
Taigi dabartinė Lietuvos pensijų sistema iškraipo žmonių motyvaciją.
Žymusis Čilės pensijų reformos autorius Jose Pinera rašo: Perskirstomoji
sistema, dominavusi XX amžiuje, turi vieną fundamentalią ydą tai
klaidingas supratimas, kaip žmonės veikia ir daro kasdieninius sprendimus.
Perskirstomoji sistema individo lygmenyje sunaikina ryšį tarp įmokos
ir būsimos pensijos arba, kitaip sakant, ryšį tarp pastangos ir
apdovanojimo. Kada tik tai atsitinka dideliu mastu ir tęsiasi ilgesnį
laikotarpį galutinis rezultatas yra katastrofa.
Kodėl katastrofa, bene geriausiai atsakys skyrelis
apie demografinius pokyčius. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos
Sąjungos šalyse, taip pat JAV, vis mažėja darbingo amžiaus žmonių,
bet kartu didėja pensininkų. Lietuvoje jau nuo 1992 metų pastebimas
natūralus gyventojų prieaugio mažėjimas ir didėjantis darbingo amžiaus
žmonių išvykimas iš tėvynės į kitas šalis. Statistikos departamento
duomenimis, vien per 2001-2005 metus iš Lietuvos neoficialiai emigravo
70 tūkst. žmonių, oficialiai per 300 tūkst. Jeigu tikėtume optimistine
Europos Komisijos (EK) prognoze, turėtume apgailestauti, kad 2050
metais Lietuvoje gyvens tik apie 2,9 mln. gyventojų. Į tą prognozę
galima numoti ranka: Ką tie užsieniečiai apie mus gali prognozuoti?
Tačiau panašų gyventojų skaičių numato ir Lietuvos statistikos departamentas.
Jeigu prognozė išsipildys, vienam pensininkui 2050 metais teks tik
du darbingo amžiaus žmonės (dabar tenka keturi). Yra dar viena prognozė,
gerokai pesimistiškesnė už dvi ką tik aptartąsias. Jungtinių Tautų
Organizacijos (JTO) duomenimis, 2050 metais Lietuvoje tebus 2,56
mln. gyventojų. Tokiu atveju vienam pensininkui tektų tik 1,5 darbingo
amžiaus žmogaus. Abi užsienio prognozės numato gimstamumo didėjimą
nuo dabartinio 1,29 vaiko vienai moteriai iki 1,55 vaiko 2030 metais.
Vėlesniais metais, jų skaičiavimais, gimstamumas turėtų dar augti.
Jeigu gimstamumo padidėjimo Lietuvoje nebūtų, galėtume laukti dar
prastesnių prognozių.
Abi užsienio prognozės numato gyventojų amžiaus
ilgėjimą. 2050 metais vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje turėtų siekti
75,5 metus (dabar 66,5), moterų 83,7 metus (dabar 77,6). Bet Lietuvos
vyrų gyvenimo trukmė šešeriais metais, moterų trejais metais mažesnė
negu Europos Sąjungos vidurkis. Jeigu iki 2050 metų pavyktų šį vidurkį
pasivyti, pensijų sistema patirtų dar vieną spaudimą.
EK prognozuoja, kad neigiama migracija iš Lietuvos
turėtų sustoti apie 2020 metus. Tuo tarpu JTO prognozė numato, kad
dėl emigracijos Lietuva kasmet praras po keturis tūkstančius gyventojų.
Kadangi dirbančių žmonių išlaikytiniai yra ne
vien senatvės pensininkai, bet ir invalidai, našlaičiai, našlės,
našliai, be to, ne visi dirbančio amžiaus žmonės dirba, tai 2050
metais Lietuvoje bus mažiau dirbančiųjų negu pensininkų.
LLRI daro išvadą: Lietuvos demografinė padėtis
artimiausią dešimtmetį išliks ganėtinai palanki pensijų reformoms
ir tik vėliau, maždaug nuo 2020 metų, pradės rimtai blogėti. Todėl,
nesiimant priemonių, su kiekvienais praeinančiais metais yra prarandama
galimybė sušvelninti socialinę naštą ateityje bei pakeisti pensininko,
kaip išlaikytinio, statusą, kas yra labai svarbu žmoniškąja ir socialine
prasme. Būtina jau dabar kiek įmanoma daugiau plėsti privačią pensijų
kaupimo sistemą, kol dirbančiųjų skaičius dar nepradėjo mažėti,
o pensininkų skaičius didėja dar palyginus negreitai.
Finansinis tvarumas. Valstybės finansų tvarumą
lemia gyventojų demografinės struktūros pokyčiai. Iš to, kas jau
pasakyta, aiškėja, kad 2050 metais reikšmingai padidės valstybės
išlaidos išmokamoms pensijoms. Jau nuo 2020 metų Sodra taps deficitine;
2040 metais jos deficitas gali pasiekti 1 proc. Bendrojo vidaus
produkto (BVP).Vadinasi, Sodra nebebus pajėgi išmokėti visų pensijų.
Tam reikalui tektų panaudoti dalį per kitus mokesčius surenkamų
pinigų. Tai kelia didžiausią susirūpinimą.
Ekonominis konkurencingumas. Šiuo metu Europos
Sąjungos šalys vidutiniškai pensijoms išleidžia ketvirtadalį visų
valstybės pajamų, gerokai daugiau negu gynybai, švietimui, sveikatos
apsaugai. Ateityje išlaidos pensijoms turėtų vis didėti. Tos valstybės,
kurios nesiims būtinos pensijų reformos, bus priverstos arba didinti
mokesčius dirbantiesiems, arba skirti mažiau lėšų kitoms iš biudžeto
finansuojamoms sritims. Ir vienas, ir kitas kelias tokias valstybes
darys mažiau konkurencingas ekonomiškai.
ES šalys problemą sprendžia nevienodu mastu, nors
visiškai aišku, kad toliaregiškas savo finansų planavimas ir perleidimas
dalies ateities pensijų įsipareigojimų patiems dirbantiesiems valstybes
daro patrauklesnes investuotojams, darbdaviams ir darbuotojams.
Lietuva priskiriama prie tų ES šalių, kurios įgyvendina dalinę pensijų
sistemos privatizaciją. Ryžtingų reformų, gilinant pensijų sistemos
privatizavimą, ėmėsi Latvija, Lenkija, Estija, Austrija ir Malta.
Šių penkių šalių pensijų našta valstybės biudžetui iki 2050 metų
gerokai sumažės.
Siekiant sušvelninti aptartas problemas, LLRI
siūlo padidinti į privačius pensijų fondus pervedamas dalį nuo dabartinių
5,5 iki 10 procentinių punktų. Tarifas galėtų būti didinamas per
trejus metus: 2008 iki 7 proc., 2009 iki 8,5 proc., 2010 iki
10 proc. Tai padidintų privačiai pensijai skiriamos socialinio draudimo
įmokos dalį nuo šeštadalio iki beveik trečdalio.
Padidinus privačią įmoką iki 10 proc., darbuotojas
gautų privačią pensiją, lygią beveik 20 proc. atlyginimo. Vadinasi,
vidutinę algą gaunantis lietuvis, kuris, esant 10 proc. tarifui
sumokėtų maždaug 150 litų per mėnesį, vėliau gautų privačią pensiją,
lygią maždaug 300 litų per mėnesį (be abejo, atsižvelgiant į infliaciją,
atlyginimų augimą ir t.t.), daro išvadą LLRI analitikai. Jų skaičiavimais,
esant 10 proc. tarifui, jau nuo 2030 metų pradėtų jaustis finansinis
reformos atsipirkimas.
Kas atsitiktų, jeigu Lietuva nesiryžtų laipsniškai
padidinti į privačius fondus pervedamos socialinio draudimo įmokos
dalies nuo dabartinių 5,5 iki 10 proc.? Į tai atsako LLRI atliktos
analizės išvados. Tai savo ruožtu lems, kad Lietuva taps mažiau
patraukli tiek vidaus ar užsienio investuotojams, tiek ir patiems
darbuotojams. Jei kitose valstybėse finansinė pensijų našta dirbantiesiems
ir verslui bus gerokai mažesnė, tai lems kapitalo ir darbuotojų
judėjimo srautų pokyčius, kurie nenaudingi Lietuvos ekonomikai.
Tuo tarpu didesnė privačiuose fonduose kaupiamų
lėšų pensijos dalis taip pat užtikrintų didesnį dabarties dirbančiųjų
finansinį saugumą senatvėje ir didesnę jų nepriklausomybę nuo politinių
sprendimų, lemiančių pensijos dydį kurie gali būti neišvengiami
susidūrus su demografinėmis realijomis.
Taigi tęsti pradėtą pensijų reformą verta!
© 2007 XXI amžius
|
