„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2008 m. balandžio 25 d., Nr. 2 (26)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Knygnešių ainis

Saliamonė Kaminskienė

Justinas Palukaitis
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Justinas Palukaitis (kairėje)
kaip Veliuonos parapijos
delegatas dalyvavo Kauno
arkivyskupijos II sinode
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Knygnešių šeimos palikuonis
Justinas Palukaitis

Knygnešiai – Motiejus Baltūsis
ir Stikliūtė

Praėjusių metų rugsėjo pirmąją buvo penkiasdešimt metų, kai Justinas Palukaitis, jaunas ir žvalus Suvalkijos lygumų vaikinas, baigęs Vilniaus pedagoginį institutą ir gavęs chemijos ir biologijos mokytojo diplomą, pradėjo dirbti Veliuonos vidurinėje mokykloje. (Prieš tai vienerius metus mokytojavo Raudonėje.) Šiandien jį pažįsta Veliuonos miestelio ir seniūnijos gyventojai. Visi žino, kad tai buvęs mokyklos direktoriaus pavaduotojas mokymui. Pedagogo vardas taip stipriai prigijo, kad mes, dirbę kartu su juo, kitaip ir nevadiname.

Nuo 1957-ųjų Justinas Palukaitis visą savo gyvenimą paskyrė Veliuonai, jos mokyklai, vaikams, seniūnijos gyventojams.

Dievobaimingai augino Justino tėvai – Antanas ir Marijona Palukaičiai – tris savo sūnus. Vyriausias iš jų – Teofilius pasirinko kunigystę. Karo liepsnos nubloškė jį į Kaliforniją, kur tebegyvena. Teofilius nepamiršo savo tėviškės, Pilviškių parapijos, Vilkaviškio vyskupijos.

Toli, labai toli vienas nuo kito broliai Palukaičiai – Teofilius ir Justinas. Jų ryšys – telefoniniai pokalbiai. Per Atlantą laiškai jau nebekeliauja, nes Teofilius jau vienuolika metų kaip netekęs regėjimo. Jis jau neatvyksta ir į Lietuvą. Jau ne jam šitokia kelionė: netrukus sulauks 90-jo gimtadienio. Jaunesnis būdamas ne kartą lankėsi tėvynėje.

Visa Palukaičių šeima sekmadieniais visada stengėsi nueiti į bažnyčią: vieni anksčiau, kiti vėliau, susitikdavo vieni grįždami, kiti dar eidami pirmyn, kad namai ilgam nepasiliktų tušti.

Namai buvo jų šeimos centru, kurių dabar net pėdsako nelikę gimtajame Gerulių kaime, Šakių rajone. Vidurinysis brolis Juozas, kuriam buvo skirta likti gimtųjų namų ir žemės šeimininku, apsigyveno Pilviškiuose. Jis pats, kaip ir tėvai, seniai iškeliavęs Anapilin. Pati skaudžiausia Juozo ir visos Palukaičių giminės netektis – sūnaus Vytauto žūtis sovietinėje kariuomenėje Kaliningrado srityje, kai buvo likę tik pora savaičių tarnybos.

Patys šviesiausi prisiminimai Justino atmintyje – tėvai. Tėvas Antanas Palukaitis nė vienos dienos nesėdėjo mokyklos suole, bet buvo pramokęs skaityti ir net rašyti, labai rėmė vaikų norą mokytis. Mama buvo baigusi tris rusiškos pradinės mokyklos skyrius. Turbūt jos – Marijonos Baltušytės – knygnešių Motiejaus ir Jurgio Baltūsių, kalintų caro kalėjimuose, ištremtų Sibiran ir gimtinėn negrįžusių, jauniausios sesers kraujyje pulsavo šviesos troškimo dvasia.

Labai didžiuojasi Justinas Palukaitis savo dėdėmis – Motiejum ir Jurgiu, nors pats jų niekada nematė, nes gimė daug vėliau, kai šių Lietuvoje jau seniai nebuvo. Motiejus Baltūsis – enciklopedijoje ir istorijos vadovėliuose minimas garsus knygnešys. Rusijos carizmui priešinosi jau 1895 metais, su draugais iškabindamas Pilviškių apylinkėje lietuviškus kaimų pavadinimus, platino lietuviškus atsišaukimus, už ką buvo suimtas ir įkalintas. Išėjęs iš kalėjimo gyveno Vilniuje, dirbo spaustuvėje, spausdino ir platino pogrindinę spaudą, artimai bendradarbiavo su Kaziu Griniumi, būsimuoju nepriklausomos Lietuvos prezidentu, ir kitais žymiais pasipriešinimo Rusijos valdžiai dalyviais. 1902 metais buvo nuteistas kalėti trejiems metams, o 1911 metais suimtas trečią kartą ir ištremtas į Irkutsko guberniją, Krasnojarsko kraštą. Motiejus Baltūsis mirė 1923 metais Maskvoje, susirgęs šiltine.

Dėdė Jurgis Baltūsis taip pat buvo ištremtas, mirė 1939 metais Krasnojarsko krašte, Irkutsko rajone, Beriulkos kaime.

Abu Palukaičio dėdės turėjo šeimas, bet koks tų šeimos narių likimas – nežinoma. Tai svarbu ne tik Justinui, bet ir Teofiliui, tačiau kol kas jie nieko nesužinojo apie savo artimuosius. Justinas dar tebesaugo kvietimą (1989 birželio 7 dienos) apsilankyti „Knygnešių alėjoje“ Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose, kur pasodintas ąžuoliukas Motiejaus Baltūsio atminimui. „Šio didvyriško knygnešio kelias baigėsi ne Lietuvoje, tuo labiau mums reikia saugoti Jo atminimą. Jį suėmė Vilniaus geležinkelio stotyje, kai jis atsiėmė knygų siuntą“, – rašoma kvietime.

„Nenuvažiavau aš tada, nes buvo pats egzaminų įkarštis, labai daug darbo mokykloje turėjau, – gailisi Justinas Palukaitis. – Gal būčiau daugiau apie savo dėdes sužinojęs.“

„Jauniausias iš Palukaičių – Justinas – sėkmingai baigė Skirkiškės pradinę, paskui 1951-aisiais metais – Pilviškių vidurinę mokyklą ir 1956-siais Vilniaus pedagoginį institutą, pasirinkęs gamtos mokslo sritį.

Vos pradėjęs dirbti chemijos-biologijos mokytoju Veliuonos vidurinėje mokykloje, Justinas Palukaitis netrukus buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju mokymui ir išbuvo šiose pareigose 34 metus. Tik paskutiniaisiais darbo metais, išėjęs į pensiją, dėstė tikybą.

Būdamas reiklus sau ir kitiems, direktoriaus pavaduotojas svarbiausią dėmesį skyrė pamokai: reikalavo, kad mokytojai į pamoką ateitų pasiruošę, kad mokiniai gautų kuo daugiau žinių. J. Palukaitis buvo nepartinis, todėl tada, kai reikėjo direktoriaus Veliuonos vidurinei mokyklai, jo kandidatūra netiko. Nesugundė jo ir darbas gimtinėje, Pilviškių vidurinėje mokykloje, kurią pats buvo baigęs. Palukaitis liko Veliuonoje ir pasistengė, kad mokykla suklestėtų. Ir net tada, kai 2000-aisiais grėsė vidurinės mokyklos uždarymas, jam, laikinai ėjusiam Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos direktoriaus pareigas, pavyko pasiekti, kad vidurinė mokykla Veliuonoje išliktų. Už tai Justinui Palukaičiui veliuoniečiai dėkingi.

Ir šiandien Justinas, neseniai sulaukęs 77-erių metų, nesėdi užsidaręs savo namuose. Jis turi nemažai darbo Veliuonos parapijos pastoracinėje taryboje, yra Sinodo narys, nuo 1977-ųjų metų dirba Šeimos centre, vyksta į Kauno arkivyskupijos šeimos centro seminarus-stovyklas. Ir visada nuoširdžiai pasidžiaugia, kad buvo susitikęs su pažįstamais dekanatų šeimos centrų darbuotojais, pasidalijo darbo patirtimi.

Šitas žmogus – tikra Veliuonos mokyklos ir seniūnijos istorija..

Paties Justino Palukaičio gyvenimas nelengvas: kankina ligos, nuolatinė draugė – lazdelė, bet vis dar eina, skuba, nes reikia dalyvauti apeigose Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, pažįstamų, buvusių mokinių ar kaimynų laidotuvėse. Tai visai nenuostabu, kad minint jos 70-ąsias gimimo metines 2001 metais, susirinko daug žmonių jį pasveikinti.

Jeigu surinktume Veliuonos gyventojų atsiliepimus apie Justiną Palukaitį, susidarytų gana stora knyga. „Be Justino mums būtų labai sunku, – sako Šeimos centro narė, mokytoja Elena Jurkšaitienė. – Jis aiškina Santuokos sakramentą, pasakoja jaunavedžiams apie šeimą, pastovumą, moralines vertybes, labai nuoširdžiai bendrauja. Nežinau, kas kitas taip mokėtų.“

Ir pats J. Palukaitis patenkintas savo darbu vėl šypsosi, prisimindamas akimirkas: „Šiandien buvo atėjusi graži pora, bet tokie jauni, net po dvidešimt neturi. Tuoktis nori tik bažnyčioje ir dar su šv. Mišiomis. Patariau kalbėtis su klebonu. Tegul jiems kuo geriausiai sekasi, jie tokie malonūs...“

Taigi, gyvena Veliuonoje žmogus – Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos Garbės mokytojas Justinas Palukaitis – knygnešių šeimos palikuonis, išėjęs baltu takeliu iš gimtųjų namų, pro mamos darželį, į platų gyvenimo vieškelį.

Veliuona,

Jurbarko rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija