Atsidavusi savo krašto žmonėms

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Medicinos mokslų daktarė doc. Genovaitė Jusaitienė Krinčino bažnyčioje

Jau dešimt metų Pajiešmenių kaimo vienkiemyje (Pasvalio raj.) gyvena iš Vilniaus atsikėlusi medicinos mokslų daktarė doc. Genovaitė Jusaitienė. Retas Pasvalio miesto ar apylinkių žmogus neprašė jos pagalbos ligoninėje, konsultacinėje poliklinikoje ar atskubėjęs į gydytojos namus. Nė vienas nebuvo atstumtas. Kad galėtų išrašyti nemokamų vaistų receptus, daktarė atsisakė valstybinės mokslininko pensijos. Pasvališkiai ją įsidėmėjo dar 1989 metų rudenį, kai Pasvalyje buvo organizuotos pirmosios Vilniaus pasvaliečių dienos. Tuomet didelis būrys sostinės inteligentų pažadėjo humanitarinę ir mokslinę pagalbą savo krašto žmonėms, o maloniai besišypsanti, aukšta, liekna Vilniaus universiteto docentė G.Jusaitienė siūlė drąsiai į ją kreiptis, jeigu kam atsirastų regėjimo bėdų. Tačiau iki Vilniaus – vos ne du šimtai kilometrų, be to, kaimo žmogui nedrąsu didmiestyje – ar nepasiklys, ar susiras geraširdę daktarę, ar ji tikrai sutiks priimti? Šios abejonės nuo kelionės į sostinę sulaikė ne vieną. Daktarei šios abejonės gerai žinomos, todėl ji ėmėsi organizuoti „ambulatoriją ant ratų“.

Atgimimo pradžioje į Pasvalį pradėjo važinėti autobusas, kuris atveždavo aštuonių – dešimties aukštos kvalifikacijos įvairių ligų gydytojų komandą iš Santariškių ligoninės. Jie apsistodavo mažuose rajono miesteliuose, kaimuose, priiminėdavo ligonius, nemokamai dalydavo vaistus, net akinius, paskirdavo tyrimus, esant reikalui, nukreipdavo į Santariškių klinikas Vilniuje, sunkius ligonius neatidėliodami veždavosi kartu, guldydavo į ligoninę. Tokiu būdu teikiant medicininę pagalbą išvažinėtas visas Pasvalio rajonas: Pajiešmeniai, Krinčinas, Joniškėlis, Vaškai, Krikliniai… „Ambulatorija ant ratų“ pasiteisino – ji ir dabar važinėja po rajoną, tik autobuse nebe Vilniaus, o Pasvalio gydytojai: chirurgas, ginekologas, okulistas, echoskopiją atliekantis medikas, seselė. Dažnai juos lydi rajono meras Gintautas Gegužinskas, kartais – Seimo narys gydytojas Antanas Matulas. Apie išvykas prieš savaitę paskelbia laikraštis „Darbas“. Ligonių prisirenka daug. Tuos, kuriems sunku vaikščioti, atveža seniūnai. „Važiuojame vasarą, per atostogas. Jokio atlyginimo niekas neima. Didžiausias atlyginimas – moralinis. Tuo metu jautiesi pats reikalingiausias žmogus, nes gali padėti kitiems. Priimame visus ligonius, nė vieno neatstumiame. Tose išvykose darbo laikas neribotas“, – sako daktarė G.Jusaitienė. Be to, žmonės pasikalba su rajono meru ar Seimo nariu, išsiaiškina jiems rūpimus klausimus.

Dr. G.Jusaitienė nesitenkina vien ligonių gydymu. Trečią kadenciją ji išrinkta į Pasvalio savivaldybės tarybą. Ji – Švietimo, kultūros ir sporto komiteto, Etikos komisijos narė, visuomeninės kultūros komisijos pirmininko pavaduotoja.

„Mūsų kraštietė yra tvirtų ryšių tarp Vilniaus pasvaliečių ir Pasvalio krašto žmonių puoselėtoja. Jos rūpesčiu Pajiešmeniuose ir Krinčine atgimė kultūrinis ir dvasinis gyvenimas. G.Jusaitienės kultūrinė veikla labai įvairi. Jai rūpi mūsų krašto šviesuolių skatinimas ir pagerbimas, krašto istorijos prisiminimas, knygų leidyba, įvairių kultūrinių organizacijų veikla, jų organizuojami renginiai“, – sako Pasvalio vicemeras Povilas Balčiūnas.

Dr. G.Jusaitienė – savo, Krinčino, parapijos pastoracinės tarybos narė, jos iniciatyva kas mėnesį organizuojami susitikimai su žymiais žmonėmis. Krinčine lankėsi mons. Robertas Pukenis, gydytoja ir rašytoja Birutė Žemaitytė, Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto direktorius Valerijus Rašumavičius… Visi jie įdomūs, tikintys Dievą žmonės. Pati daktarė savo tėviškėnams skaito paskaitas, kalba apie depresiją, šio amžiaus ligą, pataria, kaip ją įveikti. Beje, sekmadieniais važiuodama į bažnyčią, ji į savo automobilį pakviečia visus, ką pasiveja. Patikėjo prasmingais daktarės darbais Krinčino žmonės, įsijungė į jos rodomas iniciatyvas. Krinčino klebonas kun. Algimantas Petkūnas jai pareiškė viešą padėką. „Jūs šimtams žmonių dovanojate tą paveldėtąją širdies šilumą, taikingąją gerumo liepsną, akių šviesą. Ir aukštai – lyg laimės žiburį – savo gimtojoje Krinčino parapijoje, Pasvalio rajone, įžiebėte kultūrinių renginių ugnį. Ji visuomet suburia žmones. Nuo jos šilta ir šviesu“, – padėkoje rašo parapijiečiai.

Už ilgametį, pasiaukojantį ir kūrybingą triūsą žmonių sveikatos apsaugos ir kultūrinės veiklos srityje gydytojai, medicinos mokslų daktarei Genovaitei Jusaitienei 2006 metais Pasvalio rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo suteiktas Pasvalio krašto Garbės pilietės vardas.

Paklausėme daktarės, ką jai reiškia šis vardas. Ji atsakė: „Tai labai įpareigoja. Tai savotiška našta ant mano pečių. Dažnai pagalvoju, kad man per daug duota. Ar pajėgsiu pateisinti šį vardą. Tenka save kontroliuoti, kad neatsirastų pasipūtimo“. Knietėjo daugiau sužinoti apie daktarės vadovaujamą Sėlių kultūros ir socialinės paramos bendriją. Pirmoji bendrijos funkcija yra kultūrinė. Ji įpareigoja bendrijos narius rūpintis krašto istorinės atminties išsaugojimu, kultūros ir gamtos paminklais, puoselėti ir gaivinti istorines, tautines, religines, etnografines tradicijas, prikelti iš užmaršties šio krašto asmenybes, minėti reikšmingas datas, ugdyti jaunimą tautiškai religine dvasia, diegti senelių ir tėvų papročius, jų dvasingumą ir religingumą. Šia kryptimi nemažai padaryta. Tyrinėtos 1863 metų sukilimo Pasvalio krašte aplinkybės, nustatytos sukilėlių asmenybės ir t. t. Sutvarkytos senosios Krinčino kapinės, aprašyti kryžiai, išleistas lankstinukas, iš užmaršties prikeltas ir sutvarkytas dailininko Pranciškaus Žitkevičiaus (1869–1917) kapas, atnaujintas kryžius.

Svarbi ir socialinė bendrijos funkcija. Ji įpareigoja dirbti su visomis žmonių amžiaus grupėmis, ypatingą dėmesį skirti vienišų senelių, asocialių šeimų vaikų globai. Bendrijos nariai lanko ligonius, nepasiturinčioms šeimoms ir vienišiems asmenims dalija labdarą, rengia bendras Kūčių vakarienes.

Į bendrijos veiklą noriai įsijungė Krinčino parapijos inteligentija: Pajiešmenių pagrindinės dešimtmetės mokyklos mokytojas lituanistas Vidutis Lauraitis su žmona defektologe Rita, iš Kauno į Mineikiškio vienkiemį, tai yra tėvų namus, sugrįžusi gyventi doc. dr. Dalia Strazdienė su vyru Juozu.

Paprašėme dr. G.Jusaitienę prisiminti svarbiausius savo profesinės veiklos momentus. Paskatinta savo profesorės Marijos Horodničienės (1904–1975), Genovaitė 1967 metais pradėjo dėstyti akių ligų kursą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. 1972 metais Kauno medicinos institute (dabar universitetas) apgynė disertaciją. 1979 metais jai suteiktas docentės vardas. Keletą metų dirbo mokslinį darbą Greisfsvaldo (Vokietija) universiteto akių klinikoje, skelbė mokslinius straipsnius, rengė pranešimus ir juos skaitė tarptautinėse konferencijose Florencijos (Italija), Debreceno (Vengrija) universitetuose, taip pat Šveicarijoje. Užsienio kolegos ne kartą pabuvojo Lietuvoje. Keletą metų ji buvo Vilniaus zonos akių gydytojų draugijos pirmininkė. „Kai grįždavau iš mokslinių komandiruočių, tuo, ką mačiau ir girdėjau, pasidalydavau su kolegomis. Tačiau ne tik profesine prasme. Pirmasis pranešimas būdavo skirtas kultūrinei temai. Atsiveždavau skaidrių apie aplankytos šalies kultūrą: muziejai, architektūra, teatrai… Girdėjau dainuojant Pavaroti“, – pasakoja daktarė.

1991 metais dr. G. Jusaitienė tapo tarptautinės Juliaus Hirschbergo akių ligų gydytojų istorikų draugijos nare. „1991 metų balandį Drezdene savo kolegoms rodžiau skaidres, kaip mes rankomis Sausio 13-osios naktį stūmėme okupantų tankus. Salė atsistojo ir ilgai plojo Lietuvai“, – prisimena Genovaitė.

Kodėl dr. G.Jusaitienė nusprendė apsigyventi Pajiešmenių kaime?

…Tėviškės ji niekada nebuvo pamiršusi. Atmintyje tebegyvi pokario vaizdai. Kaimo vyrai nutarė slėptis miškuose, kovoti su okupantais. Ji, dar visai mergaičiukė, siuvo jiems prie drabužių Gedimino stulpus. Paskui, per Šv. Petro atlaidus, keli partizanų kūnai buvo numesti aikštėje priešais Krinčino bažnyčios šventorių. Ji su draugėmis išskynė visus darželiuose pražydusius bijūnus ir skubėjo į bažnyčią. Tačiau ne ant altoriaus žiedus padėjo. Jais nuo bažnyčios pusės apmetė išniekinimui pasmerktus vyrų kūnus.

Atmintin įsirėžė ir sovietmečio kontrastai: pavasarį žydi jų sodas, o aplink – mėšlo krūvos (sodyba priklausė Naradavos tarybiniam ūkiui). Kildavo begalinis noras sutvarkyti tėviškė, atkurti grožį. Vis dažniau atostogoms rinkdavosi tėviškę. Tačiau ramybė trukdavo gal savaitę, kol ir čia ją susirasdavo ligoniai. „Prisimenu, pirmieji pacientai buvo iš Krinčino. Tai tuometinis klebonas kun. Sigitas Uždavinys su keliomis parapijietėmis. Išvaryti negalėjau – tai būtų prieštaravę ne tik Hipokrato priesaikai, bet ir pačiai sau: gyvenimą skirti žmonių gydymui, dirbti daug ir nesavanaudiškai. Toliau pacientų vis daugėjo. Tada supratau, kad gydyti žmones man reiks tol, kol turėsiu jėgų. Taip pat norėjosi įamžinti partizanų, tremtinių atminimą, Krinčine padėti įkurti poetų Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių muziejų, – sako daktarė. Dabar daugybė jos sumanymų jau įgyvendinti: 1991 metais jiedu su vyru prie namo pastatė aukštą ąžuolinį kryžių. Prieš ketvertą metų mirė vyras. Jį palaidojo Krinčino kapinėse. Sau vietą taip pat ten pasirinko. Dabar sodyboje gyvena viena. Išeidama apkabina ir pabučiuoja kryžių – atsisveikina. Sugrįžusi vėl apkabina ir pabučiuoja – pasisveikina.

Klausiu, ką jos gyvenime reiškia Dievas? „Visiškas pasitikėjimas Juo ir nuolatinis Jo buvimas drauge. Todėl nieko nebijau. Mano tikėjimas labai natūralus. Esu tikinčių tėvų duktė. Be to, mano profesorė Marija Harodničienė, kurią labai gerbiu ir dažnai prisimenu, taip pat tikėjo Dievą. Atsitinka, kad pasielgiu ne taip, kaip planavau. Žinau, kas reguliuoja mano veiksmus. Tai Dievas, žinantis visų mūsų ateitį ir visiems linkintis gero“, – sako daktarė.

Dr. G.Jusaitienės sodyba – tai didžiulis medžių guotas laukuose. Nuo ankstyvo pavasario iki pat vėlyvo rudens čia žydi jos rankomis išpuoselėti gėlynai, pavasarį baltais žiedais aplimpa medžiai, rudenį iki pat žemės obelų šakas nusvarina vaisiai. Ji žino kiekvieną augalą, pasakoja, kas ir kokia proga jį pasodino. Taip gyvena moteris, atsidavusi savo krašto žmonių labui, jaučianti prasmingo gyvenimo pulsą, nesiilginti miestietiškų patogumų, mokanti pasitenkinti kuklia kaimo žmogaus buitimi.

Pajiešmeniai, Pasvalio rajonas

© 2008 „XXI amžius“