Kas uždegs šviesas gimtinėje

Liūdna, besikartojanti istorija

Vetusta PRIŠMANTIENĖ,

žurnalistė

Nors Tomas vylėsi po darbo lengvai sukarti 130 kilometrų, tačiau, kai iš plento pasuko į apsnigtą gimtojo kaimo keliuką, buvo jau gerokai sutemę. Nebuvo matyti jokių vėžių, tik abiejose kelio pusėse augą beržai rodė keliuko liniją.

Beržai... Aukšti, baltakamieniai, lyg iš to paties sniego vėtrų supustyti, garbanotomis šakomis tie gimtinės laukų svyruokliai jau pasiekė vienas kitą. „Kaip jiems gerai, – su šviesiu pavydu mąstė Tomas. – Jie čia stovės darnioje gretoje šalia vienas kito tikriausiai iki savo gyvavimo galo, jei tik neužsimos kokia pikta ranka. Ne taip, kaip mes, šio krašto žmonės... Vildamiesi kaip nors išgyventi, užauginti savo vaikus, nubraukę nuoskaudos ašarą, keliaujame į tolimiausius kraštus, kur gyvenime niekada nesitikėjome atsidurti! O beržai tebestovi... Kaimo žmonės patenkinti, kad net karščiausią vasaros dieną iki artimiausios autobusų stotelės – apie pusantro kilometro – jie gali neliedami prakaito žingsniuoti vėsia šių svyruoklių paunksme. Bet iš tikrųjų – koks bus šių jau mažai bevažinėjamo kelelio liniją ženklinančių medžių likimas? Juk kaimas nyksta. Ateis nauji šeimininkai, gal nežinia kokioje padangėje gimę ir augę... Jiems nereikės nei šio keliuko, nei jo beržų!“ – liūdnai mintijo Tomas.

O juk buvo metas (vaikinui atrodė, jog jis dar visai čia pat, vos už slenksčio!), kai kas rytą bėgdamas šiuo keliuku į kaimo mokyklą, jis visai tų čia pasodintų liaunučių „rykštelių“ net nepastebėdavo. Ir pats kelelis mažoms kojelėms buvo daug ilgesnis. Ypač žiemą, kai tekdavo bristi per sniegą. Nors ir kaip skubėdavo, dažnai... išdavikiškai girgždančias klasės duris išraudęs praverdavo jau prasidėjus pamokai. O dabar štai, nors automobilio apačia dunksi į pusnis, bet jis sparčiai kasasi į priekį.

Iš tamsos išnyra apšviesti pirmųjų kaimo trobų langai. Dar kiek, ir iš už kalnelio pasirodys ta pati šilčiausia, iš bet kur savo vaikus paršaukianti gimtųjų namų šviesa! Namų, kurių asla sugėrusi tėvų ir protėvių sunkaus darbo, skausmingų gimdymų prakaitą, šviežios rugio duonos kvapą, neįmanoma užmiršti, nors iš jų vienas po kito išeina širdžiai brangūs žmonės.

„Mama... Kaip ji ten, likusi senatvėje viena? Kaskart vis liūdnesniu žvilgsniu išlydinti jį, savo vienintelį. Ypač po praėjusios vasaros, kai neteko savo pagrindinės maitintojos – pačios užsiaugintos karvutės...“

Nuėjusi ryte melžti, motina rado tik išverstus vėdarus ir kruviną šliūžę iki mašinos vėžių. Po kelių tokių nutikimų kaimo žmonės jau bijo palikti nakčiai gyvulius lauko aptvaruose.

Tomas kvietė:

– Važiuojame, mama, gyventi pas mus į miestą. Juk ir savo santaupas atidavei, kad įsigytume erdvesnį butą. Dabar jau baigiame jį susitvarkyti, visai pakaks vietos ir tau. Juk liūdna ir sunku vienai.

Tačiau motina pasakė:

– Kai liūdna, aplankote jūs, vasarą ilgiau pasisvečiuoja mano mieli vaikaitėliai... Geriau padėkite man nusipirkti ožkelę. Gal ožkienos plėšikai nesigvieš? O man – užteks. – Ir patylėjusi, žvelgdama į kalnelyje augančią pušų giraitę, pridūrė: – Negali, vaikeliai, žmogų liūdinti ta aplinka, kurioje tu rasdavai ramybę visą gyvenimą. Liūdesys užplūsta tik tada, kai suvoki, kad greitai viso to, ką taip sunkiai lipdei, puoselėjai, branginai, nebeliks! Viskas bus išdraskyta, sunaikinta, gal net išdeginta taip, kad net štai ta kas pavasarį bitėmis atgyjanti palangės obelis suspirgės liepsnose.

Iš už kalnelio išniro paskutiniai kaimo trobesiai, ir Tomo širdyje krustelėjo nerimas: kodėl tamsūs gimtosios pirkios langai? Juk tokiu metu, ir dar žiemą, mama visuomet būna namuose!?

Įsukęs į kiemą, vaikinas dar labiau sunerimo: link tvarto nebuvo nukastas takelis!

Iššokęs iš automobilio, jis skubiai nužingsniavo prie durų. Pabeldė. Viduje niekas neatsiliepė. Pabeldė dar stipriau. Tyla. Pasilipęs ant akmens, pradėjo grabalioti virš langinės: gal vis dėlto ji kur išėjo, padėjusi įprastoje vietoje raktą?.. Staiga palėpės langelyje plykstelėjo ryški šviesa. Tomas nustebo, nes kambariuose tebebuvo tamsu, o palėpėje gyvenamos patalpos nebuvo.

Sulojo arti gyvenančių kaimynų šuo. Tomas pamatė, kaip iš to kiemo skubiai išbėgo dvi žmogystos ir pasuko link motinos trobų. Joms priartėjus, Tomas pažino kaimyną Bronių ir jo sūnų Tadą. Abu vyrai rankose kažką nešėsi.

– Labas vakaras, kaimynai, – pasisveikino Tomas. – Gal žinote, kas čia dedasi? Kas įtaisė ir dabar štai uždegė palėpėje šviesą, jei mama į beldimą neatsiliepia?

– A, sveikas, Tomai, – su palengvėjimu atsidūsėjo kaimynas. – O mes pagalvojome, kad Elenai jau vėl reikia pagalbos. Ta šviesa palėpėje – tai signalas „SOS“. Čia dabar, vaikine, gyvenimas – kaip audringoje jūroje! Guldamasis niekada nežinai, ar sulauksi ryto...

Tik dabar Tomas pamatė, jog vyrų rankose – metaliniai strypai. Jam pašiurpo nugara.

– Kodėl „SOS“? Ar kas puldinėja?

– O kaipgi! Išgirdę apie apylinkėse siautėjančius plėšikus – galvažudžius, sugalvojome tokią pagalbos signalizaciją. Įtaisyta tokia ir mūsų pakraigėje. O štai tavo mamai šią savaitę jos jau prireikė: vidurnaktį trobon brovėsi „skustagalviai“. Tik išgirdę mūsų kieme bruzdesį paspruko. Bet tavo mama smarkiai išsigando. Kažin ar būtum gyvą beradęs?.. Juk dabar už penklitį gali užmušti! Ei, Elena, atidaryk! Čia Tomas atvažiavo! – šūktelėjo Bronius.

Tik tada viduje plykstelėjo šviesa, klebtelėjo atkabinamas sunkus durų kablys.

Tomas prie durų išvydo virpančią iš baimės motiną. Moteris buvo kaip nesava. Nepuolė, kaip visuomet, jo apkabinti... Tik skėstelėjo rankomis ir susmuko ant suolo.

Vyrai suėjo vidun, tačiau duris Bronius vėl užkabino.

Tomui suvirpo širdis. Jis iš vaikystės žinojo, kokie drąsūs buvo šio kaimo vyrai. O dabar?.. Ką turi jausti moterys, jei štai tokie pečiuiti, sunkių darbų užgrūdinti stipruoliai nėra tikri, kad nebus netikėtai užpulti tų žmogaus pavidalu prisidengusių žvėrių, kuriems žmogų žudyti – tas pats ką uodą užmušti. Skirtumas tik tas, kad uodui užtenka tik vieno pliaukštelėjimo delnu, o kankinant žmogų reikia pasitelkti visą grobuonišką išradingumą, sukaupti savo juodą energiją. Baisus, tiesiog šiurpinantis jų aukų kelias Anapilin!..

Išeidami vyrai priminė, kad neužmirštų išjungti signalo „SOS“ palėpėje: jis turi degti tik pavojaus atveju.

– Mama, kaip tu? – atsisėdęs šalia, Tomas apkabino motinos pečius ir pajuto, kaip jie sukrūpčiojo purtomi sielvartingos raudos.

– Tai matai, vaike, kokia šiandien kaimo žmonių senatvė! Ar kas būtų patikėjęs, kad šito sulauksime? Savi namai kiekvienam buvo šventa vieta. Žmonės juos apleisdavo tik svetimųjų tremiami! O dabar? Juk tie nužmogėję galvažudžiai – ne vien kokios svetimos šalies bastūnai. Daugiausia jie – vietiniai. Užaugę mūsų akyse! Tad ir apsisaugoti neturintiems pagalbos kaimo žmonėms nuo jų neįmanoma.

Sūnus pirmą kartą motinos balse pajuto tokį liūdesį, nerimą ir neviltį. Ji tebesėdėjo padėjusi ant kelių nepaliaujamai virpančias gyslotas rankas, atrodo visai užmiršusi, jog anksčiau sūnui ir jo šeimai apsilankius tuoj puldavo kamaron, nešdavo sviestą, sūrį, skilandį, kurį iki vidurvasario abu su tėvu taupydavo jiems. Po to skusdavo, tarkuodavo bulves, kurdavo krosnį, kišdavo į ją tarkių su rūkytu kiaulienos kulnuku pripildytą puodą – suvalkiečių taip mėgstamą „kugelį“, kurio viliojantį kvapą iš ryto susėdus prie stalo net kaimynai pajusdavo.

Šįkart Tomas pats užkūrė židinį, sudėjo ant stalo atvežtas vaišes, išvirė arbatos, vis prašydamas motiną nusiraminti, valgyti. Tačiau ir pats negalėjo atsikratyti šiurpios minties, ką vieną dieną atvažiavęs jis čia gali rasti. „Ir kaip visi čia jie gyvena nuolatiniame nerime, kai nei dieną, nei naktį nesijaučia saugūs?“ – mąstė vaikinas, šildydamasis prie karšto arbatos puodelio greičiau nuo nerimo, o ne nuo neįprastos vėsos nekūrentoje pirkioje sugrubusias rankas.

Prieš guldamas miegoti, Tomas iš daržinės atsinešė šakes ir pasistatė prie lovos. Bet kiek pagulėjęs atsikėlė, basomis nušlepsėjo į virtuvę, tamsoje užkrosnyje sugrabaliojo kirvį ir, slėpdamas nuo motinos, pasikišo jį palovėn. Per visą naktį jis nesudėjo bluosto, vis galvodamas – ar nesugrįš išbaidyti plėšikai baigti savo plano.

O rytą Tomas tvirtai pasakė:

– Tavęs, mama, aš čia nepaliksiu nė vienai dienai! Važiuosi su manimi.

Šį kartą Elena jau neprieštaravo. Tyliai nubraukusi ašaras, krovėsi savo smulkią mantą. Tik kai jau buvo beužrakiną tiek metų varstytas duris, ji staiga prisiminė:

– O kaip ožkelė?

– Atiduosime ją kaimynams, – nuramino sūnus.

Į kiemą vienas po kito jau ėjo kaimyno Broniaus šeima. Pastebėjusi į automobilį kraunamus daiktus, atskubėjo ir kitoje kelelio pusėje gyvenanti našlė Antanina, kurią visas kaimas žinojo kaip didelę linksmuolę, kiekvienu atveju akies mirksniu randančią bet kokią įtampą atpalaiduojantį žodį. Tačiau šįkart į kiemą ji įėjo susirūpinusiu veidu.

– Širdis jaučia kažką negera: ar tik ne su visu išsikraustai, Elenut?

– Tai, matyt, jau taip! – nuleidusi akis, kad paslėptų ašaras, kimiai ištarė Elena.

Ir čia moterys neištvėrė: puolė viena prie kitos, apsikabino...

Verkė jos tyliai. Taip, kaip ir gyveno: be perdėto jausmų rodymo, nors tiek ant tų žemės lopinėlių išgyventa! Džiaugsmai, gimimai, netektys... Pagaliau tas nelauktai atėjęs kaimo žmonėms sunkus metas! Kuo daugiau tuštėjančių sodybų, tuo nesaugesni jaučiasi likusieji.

Tomas paskubėjo sutrumpinti graudžią išsiskyrimo sceną.

– O kaip jūs, teta Antanina? Kas jums padeda? Ar Saulius niekur neišvažiavo?

– Kur jis, vaikel, išvažiuos? Ką aš viena daryčiau su ta žeme? Juk dabar kaimo žmogus gyvena nežinioje! Anksčiau buvome raginami laikyti kuo daugiau gyvulių, stambinti ūkius, pristatinėti į punktus pieną, o dabar girdime – nereik nei to pieno, nei tų karvių. Jei jų nelaikysime – Europos Sąjunga dar primokėsianti! Tai kaip čia išeina? Kas mums liks, kai tuos pinigus pravalgysime? Sako, verslas. Koks? Gal... kūliu per galvą? – Antaninos veide pagaliau šmėsteli satyriko mimika.

– Andai pavasarį, sutikusi apylinkės pirmininką, klausiu: „Tai kaip ten tuos pasėlius deklaruoti? Gal sūnui kas padėtų surašyti apylinkėje?“ O jis tik mostelėjo ranka: girdi, viskas buvę išaiškinta internete. „O jei nemokate – samdykite, kas moka! Valdžia savo padarė“. „Mat kaip, – sakau, – o aš, žioplė, nežinojau! Ačiū už patarimą. Dabar parėjusi pakelsiu savo žalmargės uodegą, paskaitysiu, kas ten parašyta tame internete, ir viską surašysime.“ O neseniai per radiją girdėjau porinant: ko, girdi, tie kaimiečiai sėdi kaime, ko nevažiuoja į miestus, kur dabar pilna darbų? Nusistebėjau: gal anie jau užmiršo, kad jų valgomos bulvės ne ant asfalto auga?

Atrodė, kad vaizdinga Antaninos kalba kiek praskaidrino liūdną nuotaiką. Pagaliau būtiniausia Elenos manta buvo sukrauta.

– Antanina, paimk kaip paskutinę dovaną mano ožkelę, – atvedusi baukščiai prie kojų besiglaustantį gyvulėlį, vėl sugrudusi pasiūlė Elena.

– Vargšelė! Ir jai reikia kraustytis svetimon pastogėn, – dėkojo ožką užjausdama kaimynė.

– Užgęsta dar vienas mūsų kaimo žiburys, – užkėlęs vartus ir nubraukęs vyrišką ašarą pasakė Bronius. – Ir taip – vienas po kito! Ar beįsižiebs jie kuomet nors? Ir kas juos įžiebs?

Važiuodami jie kurį laiką girdėjo gailiai bliaunančią ožkelę, matė mojuojančius kaimynus. Motina paprašė sūnų stabtelėti prie kaimo kapinių. Nuėjo abu. Nubraukusi nuo savo tėvų ir vyro antkapių sniegą, moteris suklupo pusnyje atsisveikinti.

Tomas pagalvojo, jog tokio išėjimo motina tikrai nesitikėjo: ji vylėsi, jog paskutinė jos kelionė baigsis čia, senų ąžuolų apsuptame kalnelyje, šalia jos širdžiai brangių kapelių, šalia to žemės lopinėlio, į kurį tiek metų tėvų ir senelių bertas grūdas, sodintos obelys, šalia pirkios, pro kurios langus iki skausmo pražiūrėtos akys, laukiant gyvenimo šviesios dienos...

Vilnius

© 2008 „XXI amžius“