Tejungia meilė
Vaikai labai greitai užauga. Taip, rodos, neseniai
mes bėgiojom basi po pievą, glaustėmės prie mamos, tėčio, o šiandien
jau reti svečiai tėvų namuose. Tikrai liūdna, kad vaikai taip greitai
palieka savo gimtąjį lizdą
Bet juk taip ir turi būti. Tik kažkaip
keista, kad vaikai, sukūrę savas šeimas, dažnai pamiršta gimtuosius
namus. Dažnai būna, kad žmonos patraukia vyrus į savo pusę, nenori
bendrauti su jo tėvais, artimaisiais. Čia jau sunku suvokti: juk
jei myli vyrą, tai reikėtų mylėti ir jo tėvus, brolius, seseris,
artimuosius. Juk būtent tėvai užaugino sūnų, vyrą, tėtį. Pažįstu
jauną šeimą, kuri bendrauja tik su žmonos giminėmis, o vyras lyg
būtų našlaitis. Jis labai išgyvena, kad niekad neaplanko tėvų. Man
norisi tam jaunam žmogui pasakyti: tu privalai lankyti tėvus. Marti
irgi turėtų aplankyti vyro tėvus. Kaip jaustis seneliams, jei vaikaičių
nemato, sūnaus nemato. Būkim patys nuoširdūs, to mokykime ir vaikus.
O kai vaikai užauga, to mokyti per vėlu.
Štai močiutė gyvena viena. Vaikai įsikūrę tame
pačiame mieste, bet jos nelanko. Pasidomėjau, kodėl. Močiutė vis
kritikuoja, kaip dabar jos vaikai, vaikaičiai apsirengę, mat jai
tas nepatinka. Visi nenorim, kad mums kas patarinėtų, nurodytų,
visi turim savo nuomonę. Na, o tą močiutę kaimynai aplanko. Nusibosta
ir jiems senolės įkyrumas, nuolatinis bėdojimas. Dukra, sūnus sako,
kad mamą lankė kasdien, bet jai viskas negerai, viskas ne taip,
sako, kad ji norėtų vaikaičius matyti kitokius. Tėveliai, jei vaikuose
įžiūrite ką negera, jei norėtumėt juos kitokius regėt, keiksnokit
ne vaikus, bet žiūrėkit, kokią auklėjimo klaidą padarėt jūs patys.
Tėvai vaikams atleidžia viską. Ko tėvai vis žvelgia į langą? Ogi
laukia savo vaikų.
Ieva S.
© 2008 XXI amžius
|