O Arklio muziejaus galėjo ir nebūti...
Vytautas BAGDONAS
|
Vienos iš Arklio muziejaus įkūrėjų
ir tradicinės žirgelio šventės
organizatorių agrarinių mokslų
daktaras Antanas Puodžiukas
patenkintas, kad jo ir bendraminčių
pastangos nenuėjo veltui...
Autoriaus nuotrauka
|
Birželio 7 dieną Niūronyse vykstant respublikinei
žirginio sporto ir tradicinės kultūros šventei Bėk, bėk, žirgeli!",
iškilmingai paminėtas ir populiaraus Arklio muziejaus 30-metis.
Tradicinės šventės, skirtos Arklio muziejaus jubiliejui, vėliavą
pakėlė žmonės, steigę šį unikalų muziejų. Tiems muziejaus kūrimo
entuziastams tądien buvo išsakyta daug padėkos žodžių, prisimintos
jų pastangos gūdžiais sovietmečio laikais išgarsinti, pagerbti...
žirgą.
Garbė pakelti šventės vėliavą suteikta ir
buvusiam ilga-mečiui Elmininkų bandymų stoties, vėliau ir Elmininkų
bandymų stoties eksperimentinio ūkio direktoriui, agrarinių mokslų
daktarui Antanui Puodžiukui, neseniai šalies Prezidento apdovanotam
Už nuopelnus Lietuvai" medaliu. Jo nuopelnai puoselėjant Elmininkų
bandymų stotį, ugdant mokslininkus, gerai žinomi visiems, kurie
nors kiek domėjosi žemės ūkiu. A.Puodžiukas daug prisidėjo ir steigiant
muziejų. Arklio muziejaus įkūrimo organizatorius buvo prof. Petras
Vasinauskas, o jo auklėtiniui A.Puodžiukui teko atlikti juodžiausią
darbą - pritaikyti muziejui pastatus, rinkti eksponatus, burti muziejaus
kūrimo entuziastus, surasti šio unikalaus muziejaus darbuotojus
ir pan. O Arklio muziejaus galėjo net nebūti. Ir visų mėgstamos,
jau respublikine tapusios šventės Bėk, bėk, žirgeli" taip
pat. Apie tai ir šis žurnalisto pašnekesys su dabar jau į užtarnautą
poilsį išėjusiu dr. A.Puodžiuku.
Pažintis prasidėjo Akademijoje
A.Puodžiukas puikiai prisimena savo pažintį su
dabar jau šviesaus atminimo profesoriumi P.Vasinausku. Kai A.Puodžiukas
studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Lietuvos žemės ūkio
universitetas), P.Vasinauskas čia dirbo dėstytoju. 1952-aisiais A.Puodžiukas
buvo paskirtas Elmininkų bandymų stoties direktoriumi, ir nuo to tada vėl
tekdavo su šiuo mokslininku susitikti - mat Elmininkų bandymų stotis priklausė
Žemdirbystės institutui, o šiai mokslo įstaigai kurį laiką P.Vasinauskas ir
vadovavo.
Dovanų gavo... pančius ir žvangulius
Kartą profesorius Elmininkų bandymų stoties direktoriui
A.Puodžiukui atsiuntė laišką ir nuotrauką, prašydamas surasti nuotraukoje
įsiamžinusius buvusius jo studentus. Dar prasitarė, kad pradėjo arkliais
važinėti po Lietuvą, todėl paprašė surasti jam lineiką". Lineika buvo surasta,
ir profesorius ja važinėjo, labai džiaugėsi. Vėliau ji tapo vienu pirmųjų
Arklio muziejaus eksponatu....
Anykštėnas mokytojas Pranas Šulga atpažino nuotraukoje
buvusius P.Vasinausko studentus ir jie buvo sukviesti į susitikimą su profesoriumi.
Elmininkiečiai padarė gardaus alaus ir gražiai sutiko profesorių. Po šio
susitikimo su elmininkiečių lineiką profesorius toliau keliavo po Aukštaitiją.
Kai grįžo iš kelionės, vėl užsuko į Elmininkus ir atsinešė rankose pančius bei
žvangulius. Didžiuodamasis visiems rodė ir pasakojo, kad tuos daiktus gavo
dovanų. Gal kur nors tas senienas priglausite?" - pasiteiravo profesorius
buvusio studento A.Puodžiuko. Pasak ilgamečio Elmininkų bandymų stoties
direktoriaus, tai ir buvo pirma užuomina apie būsimąjį muziejų...
Pradžia - senutėlis klojimas
Pasak A.Puodžiuko, profesorius jau seniai brandino
mintį apie arkliui skirto muziejaus kūrimą, o po tos kelionės arkliu po
Lietuvą nebeatlyžo. Jis pradėjo prašyti surasti tam muziejui kokį nors seną, nebenaudojamą
pastatą. Pradėjome dairytis, ieškoti. Šviesaus atminimo agronomas Zenonas
Beniulis užsiminė, kad Niūronyse stūkso nenaudojamas, aplūžęs, be stogo
klojimas, -prisimena mūsų pašnekovas. - Jį verkiant reikėjo arba remontuoti,
arba nugriauti. Ir tuometinis Žemdirbystės instituto direktorius Antanas
Būdvytis, apsilankęs Niūronyse, net priekaištavo: esą tokia graži vieta
aplinkui, o šalia šitoks laužas". Taigi tas klojimas ir buvo parodytas
Vasinauskui. Jam patiko ir vieta, ir tas aplūžęs klojimas..."
Kelionės pas valdžios žmones
Kad klojimą būtų galima paskirti senų daiktų muziejui,
reikėjo gauti valdžios palaiminimą". Elmininkų bandymų stoties ir
eksperimentinio ūkio direktorius A.Puodžiukas tuo reikalu pirmiausia užsuko
pas Anykščių pirmąjį sekretorių Valentiną Pliuškevičių. Rajono komiteto
sekretorius pritarė sumanymui ir pasiuntė į vykdomąjį komitetą pas Juozą
Dailydę. O tasai net rankomis suplojo - taip jam patiko sumanymas klojimą
suremontuoti ir įkurdinti muziejų.
Tuo metu į vykdomąjį komitetą buvo užsukęs ir žinomas
šalies architektas bei žirginio sporto entuziastas, respublikinės kategorijos
šios sporto šakos teisėjas Vytautas Gabriūnas. Jis mielai sutiko parengti
projektą klojimui atstatyti ir pritaikyti jį muziejaus reikmėms. Kai projektas
buvo užbaigtas, Elmininkų bandymų stoties ir eksperimentinio ūkio statybininkų
brigada ėmėsi klojimą remontuoti. Be to, direktorius A.Puodžiukas skyrė
sunkvežimį važinėti po Anykščių bei aplinkinius rajonus ir rinkti eksponatus
būsimajam muziejui. Sis darbas buvo patikėtas elminin-kiečiui Antanui
Baltranui. Profesorius irgi veikė" - eksponatai į Niūronis pradėjo
keliauti iš visos Lietuvos.
Be elmininkiečio A.Puodžiuko, daug laiko, jėgų ir
energijos šiam reikalui skyrė Juozas Dailydė, Anykščių A.Baranausko ir
A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė,
rašytoja ir žurnalistė Milda Telksnytė, tuo metu Anykščių apylinkės vykdomojo
komiteto pirmininke dirbusi Danutė Adomaitienė bei daugelis kitų. Prie šio kilnaus
darbo prisidėjo ir žinomi šalies mokslininkai, istorikai, kraštotyrinio darbo
entuziastai, muziejininkai, kurių dėka naujasis muziejus pildėsi eksponatais,
buvo rengiamos ekspozicijos, vyko eksponatų rinkimo ekspedicijos ir t.t.
Kodėl tokia pagarba arkliui, o ne...
karvei?"
1978-ųjų vasarą kartu su muziejaus atidarymu
ketinta organizuoti ir arkliui skirtą šventę su žirginio sporto varžybomis,
saviveiklos entuziastų pasirodymais. Kaip tik tuo metu Anykščių rajone lankėsi
Lietuvos kompartijos centro komiteto sekretorius Ringaudas Songaila, kuravęs
žemės ūkį. Jis, iš anykštėnų išgirdęs apie naująjį muziejų ir būsimą šventę,
piktokai paklausė: O kodėl tokia pagarba rodoma arkliui, o ne karvei?"
Sekretorius aiškiai parodė savo nepasitenkinimą anykštėnų iniciatyva. Grįžęs į
Vilnių, R.Songaila paprašė žemės ūkio ministro Medardo Grigaliūno informuoti,
kas ketinama organizuoti Anykščiuose. Ministras tik pečiais gūžtelėjo: jis
nieko nežinojo. Štai tuomet iš ministerijos į Elmininkus atskriejo žinia, kad
virš Puodžiuko tvenkiasi juodi debesys..." Prisiminęs tą dieną, mūsų
pašnekovas sakė, kad per daug nesijaudino dėl tų gąsdinimų. Paaiškino
ministerijos klerkams, kad nieko bloga jis nedaro. O jeigu jau kam taip labai
nepatinka, kad steigiamas Niūronyse muziejus ir bus duotas nurodymas muziejų
panaikinti, eksponatus išveš į saugią vietą, o į klojimą kraus šieną... Vis
dėlto buvo skaudu, kad visos pastangos gali nueiti perniek. Profesorius
P.Vasinauskas, išgirdęs tokias nemalonias naujienas, labai išgyveno. Jis jau
nebenorėjo nei muziejaus atidarymo iškilmių, nei Bėk, bėk, žirgeli!"
šventės.
O A.Puodžiukas su kitais bendraminčiais pradėjo
ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Tuo metu buvo labai madingos
apylinkių meno saviveiklos šventės, valdžia netgi skatindavo tokias šventes.
Pasitarus su Anykščių apylinkės tarybos pirmininke Danute Adomaitiene buvo
nutarta 1978-ųjų birželio mėnesį Niūronyse prie Arklio muziejaus organizuoti
apylinkės meno saviveiklos šventę". Iš tiesų, atidarant Arklio muziejų
buvo organizuota ir pirmoji šventė Bėk, bėk, žirgeli!" Žmonių susirinko
tuomet daugybė, visiems labai patiko ir muziejus, ir šventė.
Nuvogti" tūkstančiai
Po tokios sėkmingos pradžios buvo išrinkta solidi
muziejaus taryba iš meno ir mokslo žmonių, istorikų, muziejininkų. Į Niūronis
pradėjo plaukti ekskursijos ne tik iš visos Lietuvos, bet ir tuometinės SSRS
ir netgi užsienio. Iki 1992-ųjų pavasario Arklio muziejus priklausė Elmininkų
bandymų stoties eksperimentiniam ūkiui ir buvo jo išlaikomas. Direktorius
A.Puodžiukas atsiprašė žemės ūkio ministro M.Grigaliūno, kad jam nepranešė
apie ketinimą atidaryti muziejų ir organizuoti žirginio sporto ir meno saviveiklos
šventę Niūronyse. Kai ministras atlyžo, elminin-kietis užsiminė apie muziejaus
gyvavimui reikalingas lėšas. Ministras tuomet pasiteiravo, kiek Elmininkų
eksperimentinis ūkis per metus gauna pajamų. Išgirdęs milijonines sumas,
prasitarė, jog nieko neatsitiks, jeigu ataskaitoje bus parodyta kokiu šimtu
tūkstančių rublių mažiau. Taigi taip ir buvo nuvagiami" pinigai Arklio
muziejui išlaikyti.
Rėmė muziejų ir melioracijos ministru buvęs iš
Anykščių krašto kilęs Jonas Velička, net kelias kadencijas rinktas ir LTSR
Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Šio ministro pastangomis buvo išasfaltuotas
kelias nuo Anykščių iki Niūronių, takai prie muziejaus pastatų, įrengtas Žirgo
takas"...
Palaikančiųjų buvo daugiau nei trukdančiųjų
A.Puodžiukas, dabar jau pensininkas, kartkartėmis
vis apsilanko Niūronyse. Jis džiaugiasi, kad Arklio muziejus sėkmingai gyvuoja,
yra gausiai lankomas, kad čia iškilo daug naujų pastatų, kuriuose vos sutelpa
eksponatai. Negana to, muziejus dar plečiasi. Pagal anykštėnų muziejininkų
parengtus projektus ir iš ES gavus lėšų statomas molinis tvartas, ruošiami
kitų statinių projektai. Sėkmingai muziejuje įgyvendinamos ir yra labai
populiarios edukacinės programos: duonos kepimo, kalvystės ir kt. Kas vasarą
organizuojamos respublikinės žirginio sporto bei tradicinės kultūros šventės
Bėk, bėk, žirgeli!", kurios sutraukia daugybę dalyvių ir žiūrovų. Nors
Arklio muziejus šiemet pažymi savo veiklos 30-metį, šventė šiemet buvo 28-oji.
Mat porą vasarų jos nebuvo organizuotos...
Agrarinių mokslų daktaras A.Puodžiukas
prisipažino, kad džiaugiasi, jog ne veltui buvo dirbta.
Anykščių rajonas
© 2008 XXI amžius
|