„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2008 m. liepos 4 d., Nr. 3 (27)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

O Arklio muziejaus galėjo ir nebūti...

Vytautas BAGDONAS

Vienos iš Arklio muziejaus įkūrėjų
ir tradicinės žirgelio šventės
organizatorių agrarinių mokslų
daktaras Antanas Puodžiukas
patenkintas, kad jo ir bendraminčių
pastangos nenuėjo veltui...
Autoriaus nuotrauka

Birželio 7 dieną Niūronyse vykstant respublikinei žirgi­nio sporto ir tradicinės kultūros šventei „Bėk, bėk, žirgeli!", iškilmingai paminėtas ir populiaraus Arklio muziejaus 30-metis. Tradicinės šventės, skirtos Arklio muziejaus jubilie­jui, vėliavą pakėlė žmonės, steigę šį unikalų muziejų. Tiems muziejaus kūrimo entuziastams tądien buvo išsakyta daug padėkos žodžių, prisimintos jų pastangos gūdžiais sovietme­čio laikais išgarsinti, pagerbti... žirgą.

Garbė pakelti šventės vėliavą suteikta ir buvusiam ilga-mečiui Elmininkų bandymų stoties, vėliau ir Elmininkų ban­dymų stoties eksperimentinio ūkio direktoriui, agrarinių mokslų daktarui Antanui Puodžiukui, neseniai šalies Prezi­dento apdovanotam „Už nuopelnus Lietuvai" medaliu. Jo nuopelnai puoselėjant Elmininkų bandymų stotį, ugdant mokslininkus, gerai žinomi visiems, kurie nors kiek domėjo­si žemės ūkiu. A.Puodžiukas daug prisidėjo ir steigiant mu­ziejų. Arklio muziejaus įkūrimo organizatorius buvo prof. Petras Vasinauskas, o jo auklėtiniui A.Puodžiukui teko at­likti juodžiausią darbą - pritaikyti muziejui pastatus, rinkti eksponatus, burti muziejaus kūrimo entuziastus, surasti šio unikalaus muziejaus darbuotojus ir pan. O Arklio muzie­jaus galėjo net nebūti. Ir visų mėgstamos, jau respublikine tapusios šventės „Bėk, bėk, žirgeli" taip pat. Apie tai ir šis žurnalisto pašnekesys su dabar jau į užtarnautą poilsį išėju­siu dr. A.Puodžiuku.

Pažintis prasidėjo Akademijoje

A.Puodžiukas puikiai prisimena savo pažintį su dabar jau šviesaus atminimo profesoriumi P.Vasinausku. Kai A.Puodžiukas studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar Lietuvos žemės ūkio universitetas), P.Vasinauskas čia dirbo dėstytoju. 1952-aisiais A.Puodžiukas buvo paskir­tas Elmininkų bandymų stoties direktoriumi, ir nuo to ta­da vėl tekdavo su šiuo mokslininku susitikti - mat Elmi­ninkų bandymų stotis priklausė Žemdirbystės institutui, o šiai mokslo įstaigai kurį laiką P.Vasinauskas ir vadovavo.

Dovanų gavo... pančius ir žvangulius

Kartą profesorius Elmininkų bandymų stoties direk­toriui A.Puodžiukui atsiuntė laišką ir nuotrauką, prašyda­mas surasti nuotraukoje įsiamžinusius buvusius jo studen­tus. Dar prasitarė, kad pradėjo arkliais važinėti po Lietu­vą, todėl paprašė surasti jam „lineiką". Lineika buvo su­rasta, ir profesorius ja važinėjo, labai džiaugėsi. Vėliau ji tapo vienu pirmųjų Arklio muziejaus eksponatu....

Anykštėnas mokytojas Pranas Šulga atpažino nuotrau­koje buvusius P.Vasinausko studentus ir jie buvo sukviesti į susitikimą su profesoriumi. Elmininkiečiai padarė gar­daus alaus ir gražiai sutiko profesorių. Po šio susitikimo su elmininkiečių lineiką profesorius toliau keliavo po Aukš­taitiją. Kai grįžo iš kelionės, vėl užsuko į Elmininkus ir atsinešė rankose pančius bei žvangulius. Didžiuodamasis visiems rodė ir pasakojo, kad tuos daiktus gavo dovanų. „Gal kur nors tas senienas priglausite?" - pasiteiravo pro­fesorius buvusio studento A.Puodžiuko. Pasak ilgamečio Elmininkų bandymų stoties direktoriaus, tai ir buvo pir­ma užuomina apie būsimąjį muziejų...

Pradžia - senutėlis klojimas

Pasak A.Puodžiuko, profesorius jau seniai brandino mintį apie arkliui skirto muziejaus kūrimą, o po tos kelio­nės arkliu po Lietuvą nebeatlyžo. Jis pradėjo prašyti su­rasti tam muziejui kokį nors seną, nebenaudojamą pasta­tą. „Pradėjome dairytis, ieškoti. Šviesaus atminimo agro­nomas Zenonas Beniulis užsiminė, kad Niūronyse stūkso nenaudojamas, aplūžęs, be stogo klojimas, -prisimena mū­sų pašnekovas. - Jį verkiant reikėjo arba remontuoti, arba nugriauti. Ir tuometinis Žemdirbystės instituto direktorius Antanas Būdvytis, apsilankęs Niūronyse, net priekaišta­vo: esą tokia graži vieta aplinkui, o šalia šitoks „laužas". Taigi tas klojimas ir buvo parodytas Vasinauskui. Jam pa­tiko ir vieta, ir tas aplūžęs klojimas..."

Kelionės pas valdžios žmones

Kad klojimą būtų galima paskirti senų daiktų muzie­jui, reikėjo gauti valdžios „palaiminimą". Elmininkų ban­dymų stoties ir eksperimentinio ūkio direktorius A.Puo­džiukas tuo reikalu pirmiausia užsuko pas Anykščių pir­mąjį sekretorių Valentiną Pliuškevičių. Rajono komiteto sekretorius pritarė sumanymui ir pasiuntė į vykdomąjį ko­mitetą pas Juozą Dailydę. O tasai net rankomis suplojo - taip jam patiko sumanymas klojimą suremontuoti ir įkur­dinti muziejų.

Tuo metu į vykdomąjį komitetą buvo užsukęs ir žino­mas šalies architektas bei žirginio sporto entuziastas, res­publikinės kategorijos šios sporto šakos teisėjas Vytautas Gabriūnas. Jis mielai sutiko parengti projektą klojimui at­statyti ir pritaikyti jį muziejaus reikmėms. Kai projektas buvo užbaigtas, Elmininkų bandymų stoties ir eksperimen­tinio ūkio statybininkų brigada ėmėsi klojimą remontuoti. Be to, direktorius A.Puodžiukas skyrė sunkvežimį važinė­ti po Anykščių bei aplinkinius rajonus ir rinkti eksponatus būsimajam muziejui. Sis darbas buvo patikėtas elminin-kiečiui Antanui Baltranui. Profesorius irgi „veikė" - eks­ponatai į Niūronis pradėjo keliauti iš visos Lietuvos.

Be elmininkiečio A.Puodžiuko, daug laiko, jėgų ir ener­gijos šiam reikalui skyrė Juozas Dailydė, Anykščių A.Ba­ranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muzie­jaus direktorė Teresė Mikeliūnaitė, rašytoja ir žurnalistė Milda Telksnytė, tuo metu Anykščių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininke dirbusi Danutė Adomaitienė bei dau­gelis kitų. Prie šio kilnaus darbo prisidėjo ir žinomi šalies mokslininkai, istorikai, kraštotyrinio darbo entuziastai, mu­ziejininkai, kurių dėka naujasis muziejus pildėsi ekspona­tais, buvo rengiamos ekspozicijos, vyko eksponatų rinki­mo ekspedicijos ir t.t.

„Kodėl tokia pagarba arkliui, o ne... karvei?"

1978-ųjų vasarą kartu su muziejaus atidarymu ketinta organizuoti ir arkliui skirtą šventę su žirginio sporto var­žybomis, saviveiklos entuziastų pasirodymais. Kaip tik tuo metu Anykščių rajone lankėsi Lietuvos kompartijos cen­tro komiteto sekretorius Ringaudas Songaila, kuravęs že­mės ūkį. Jis, iš anykštėnų išgirdęs apie naująjį muziejų ir būsimą šventę, piktokai paklausė: „O kodėl tokia pagarba rodoma arkliui, o ne karvei?" Sekretorius aiškiai parodė savo nepasitenkinimą anykštėnų iniciatyva. Grįžęs į Vil­nių, R.Songaila paprašė žemės ūkio ministro Medardo Gri­galiūno informuoti, kas ketinama organizuoti Anykščiuo­se. Ministras tik pečiais gūžtelėjo: jis nieko nežinojo. Štai tuomet iš ministerijos į Elmininkus atskriejo žinia, kad „virš Puodžiuko tvenkiasi juodi debesys..." Prisiminęs tą dieną, mūsų pašnekovas sakė, kad per daug nesijaudino dėl tų gąsdinimų. Paaiškino ministerijos klerkams, kad nieko blo­ga jis nedaro. O jeigu jau kam taip labai nepatinka, kad steigiamas Niūronyse muziejus ir bus duotas nurodymas muziejų panaikinti, eksponatus išveš į saugią vietą, o į klojimą kraus šieną... Vis dėlto buvo skaudu, kad visos pa­stangos gali nueiti perniek. Profesorius P.Vasinauskas, iš­girdęs tokias nemalonias naujienas, labai išgyveno. Jis jau nebenorėjo nei muziejaus atidarymo iškilmių, nei „Bėk, bėk, žirgeli!" šventės.

O A.Puodžiukas su kitais bendraminčiais pradėjo ieš­koti išeities iš susidariusios padėties. Tuo metu buvo labai madingos apylinkių meno saviveiklos šventės, valdžia net­gi skatindavo tokias šventes. Pasitarus su Anykščių apylin­kės tarybos pirmininke Danute Adomaitiene buvo nutar­ta 1978-ųjų birželio mėnesį Niūronyse prie Arklio muzie­jaus organizuoti „apylinkės meno saviveiklos šventę". Iš tiesų, atidarant Arklio muziejų buvo organizuota ir pir­moji šventė „Bėk, bėk, žirgeli!" Žmonių susirinko tuomet daugybė, visiems labai patiko ir muziejus, ir šventė.

„Nuvogti" tūkstančiai

Po tokios sėkmingos pradžios buvo išrinkta solidi mu­ziejaus taryba iš meno ir mokslo žmonių, istorikų, muzie­jininkų. Į Niūronis pradėjo plaukti ekskursijos ne tik iš vi­sos Lietuvos, bet ir tuometinės SSRS ir netgi užsienio. Iki 1992-ųjų pavasario Arklio muziejus priklausė Elmininkų bandymų stoties eksperimentiniam ūkiui ir buvo jo išlai­komas. Direktorius A.Puodžiukas atsiprašė žemės ūkio mi­nistro M.Grigaliūno, kad jam nepranešė apie ketinimą ati­daryti muziejų ir organizuoti žirginio sporto ir meno savi­veiklos šventę Niūronyse. Kai ministras atlyžo, elminin-kietis užsiminė apie muziejaus gyvavimui reikalingas lė­šas. Ministras tuomet pasiteiravo, kiek Elmininkų ekspe­rimentinis ūkis per metus gauna pajamų. Išgirdęs milijo­nines sumas, prasitarė, jog nieko neatsitiks, jeigu ataskai­toje bus parodyta kokiu šimtu tūkstančių rublių mažiau. Taigi taip ir buvo „nuvagiami" pinigai Arklio muziejui iš­laikyti.

Rėmė muziejų ir melioracijos ministru buvęs iš Anykš­čių krašto kilęs Jonas Velička, net kelias kadencijas rink­tas ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Šio minist­ro pastangomis buvo išasfaltuotas kelias nuo Anykščių iki Niūronių, takai prie muziejaus pastatų, įrengtas „Žirgo ta­kas"...

Palaikančiųjų buvo daugiau nei trukdančiųjų

A.Puodžiukas, dabar jau pensininkas, kartkartėmis vis apsilanko Niūronyse. Jis džiaugiasi, kad Arklio muziejus sėkmingai gyvuoja, yra gausiai lankomas, kad čia iškilo daug naujų pastatų, kuriuose vos sutelpa eksponatai. Ne­gana to, muziejus dar plečiasi. Pagal anykštėnų muzieji­ninkų parengtus projektus ir iš ES gavus lėšų statomas mo­linis tvartas, ruošiami kitų statinių projektai. Sėkmingai muziejuje įgyvendinamos ir yra labai populiarios edukaci­nės programos: duonos kepimo, kalvystės ir kt. Kas vasarą organizuojamos respublikinės žirginio sporto bei tradici­nės kultūros šventės „Bėk, bėk, žirgeli!", kurios sutraukia daugybę dalyvių ir žiūrovų. Nors Arklio muziejus šiemet pažymi savo veiklos 30-metį, šventė šiemet buvo 28-oji. Mat porą vasarų jos nebuvo organizuotos...

Agrarinių mokslų daktaras A.Puodžiukas prisipažino, kad džiaugiasi, jog ne veltui buvo dirbta.

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija