„Esu laiminga, kad gyvenu laisvoje Lietuvoje“

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Nijolė Rimkienė skaito savo eilėraščius Kryžiaus pagerbimo dieną Vydmantuose. Kairėje – Palangos klebonas teol. dr. Algis Genutis

Su Nijole Rimkiene susipažinau Dubysos slėnyje (Ariogala), kur jau aštuonioliktąjį kartą vyko tremtinių ir politinių kalinių susitikimas „Su Lietuva širdy“. Žmonių šurmulyje nebuvo sąlygų ilgiau pasišnekėti su keturių poezijos knygų autore, ansamblio „Atmintis“ vadove. „Atvažiuokite pas mus į Vydmantus. Surasite mus lengvai – visi mus ten pažįsta“, – pakvietė Nijolė.

Pažadą aplankyti įvykdžiau rugsėjo viduryje. Iš tiesų, Rimkų sodybą nesunku surasti – nuo Palangos Kretingos link pavažiavus trejetą kilometrų išlipau Vydmantuose. Rimkų sodyba iš kitų išsiskyrė vešliu „Laisvės“ ąžuolu, pasodintu 1990 metų Vasario 16-ąją, dar nepaskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Kieme – koplytėlė, pastatyta sodybos šeimininko Rimanto Rimkaus tėvo atminimui. Tėvo kaulus nuplukdė Sibiro upe, todėl juos surinkti ir parvežti į tėvynę nebebuvo galimybės.

Nijolė gimė inteligentų šeimoje. Tėvas Mečislovas Markauskas buvo baigęs Maskvos universiteto juridinį fakultetą. Grįžęs į Lietuvą, įsijungė į politiką, buvo dviejų Seimų atstovas. 1948 metais Markauskų šeimą išvežė į Sibirą. Nijolei pavyko pabėgti. Mokydamasi Mosėdžio gimnazijoje, ji įsijungė į rezistencinę veiklą: partizanų kapus puošdavo gėlėmis, rašė ir platino proklamacijas: „Šalin Stalino vergiją!“, „Tegyvuoja laisva Lietuva!“  1952 metais ją, septyniolikmetę gimnazistę, areštavo. Per kratą rado antisovietinių eilėraščių. Klaipėdos kalėjime ji sutiko savo aštuonioliktąjį gimtadienį. „Pasaulyje jaučiausi labai vieniša. Tėvai – Sibire, giminaičiai – Amerikoje. Jokio siuntinėlio, jokio pasimatymo“, – prisimena Nijolė. Ją apkaltino tėvynės išdavimu, paskyrė bausmę: dešimt metų lagerio ir penkerius be teisių. Nelaisvėje susipažino su Rimantu, kuris iš Skuodo rajono su šeima buvo ištremtas į Sibirą. 1959 metais Nijolė su tėvais grįžo į Lietuvą. Tačiau čia jų niekas nelaukė, neregistravo, liepė dar kartą palikti tėvynę. Apsistojo Latvijoje. Sunkiai dirbo laukuose. Bet įvyko stebuklas – kartą atvyko žmonės nuo Kretingos. Jie buvo gražiai priimti. Nijolė pasakojo: „Per vakarienę daug dainavome ir jie mus pakvietė įsikurti Vydmantuose, kur buvo organizuojamas choras ir dūdų orkestras. Taip po keturiolikos metų klajonių sugrįžau į Žemaitiją. Abu su vyru mėgstame padainuoti, aš dar ir groju akordeonu. Įsiliejome į saviveiklininkų būrį, dainavome chore, ansambliuose, dalyvavome konkursuose, apžiūrose, rajoną atstovavome dainų šventėse“. Nijolė dirbo vaikų darželyje ūkvede ir muzikos vadove. Vėliau, kai neakivaizdiniu būdu baigė Klaipėdos buhalterinį technikumą, jai buvo patikėtos buhalterės pareigos. Dar vėliau tapo kultūros namų direktore, organizavo chorą, dūdų orkestrą, vaikų saviveiklą. Labiausiai išgarsėjo jos vadovaujamas folklorinis ansamblis, koncertavęs net Lenkijoje ir Maskvoje. Tačiau širdį vis graužė liūdesys. Nijolė prisimena: „Mačiau ūkio „ponus“, aptekusius gėrybėmis, mačiau, kaip vyksta puotos, orgijos, o darbininkai verčiami dirbti sekmadieniais. Visur „blatai“, pažintys… Tuščios parduotuvių lentynos. Visam tam turėjo ateiti galas“. Atgimimas į Vydmantus atkeliavo 1988 metų rugpjūtį kartu su dviratininkais. Kultūros namų ansamblis ir kapela išskubėjo jų pasitikti. Tai, ką pamatė, sunku buvo patikėti, kad tai ne sapnas. „Kaip ugnis nudegino vėliavų gausa, spalvų šviesybė! Grojame, o ašaros rieda upeliais. Kalba vyrai, jų akys žiba, žodžiai liejasi, sminga į pačią širdį ir užpildo buvusią tuštumą, kuri slėgė ilgus nevilties metus. Nukrito nuo širdies šarvas, ledais nubyrėjo neviltis, melas, purvas, išniekintos dienos ir mintys…“ – prisimena Nijolė.

Rimkų šeima, kurioje augo trys dukterys, skubėjo į mitingus, susitikimus, važiavo į Vilnių ginti parlamento… Nijolė iš naujo pajuto Dievo duotą talentų galią. Kaip iš gausybės rago ant popieriaus liejosi eilės, ausyse skambėjo muzika. Kompozitorius Vygandas Telksnys jos eilėraščiui „Nešiau kaip kryžių Tavo vardą šventą“ sukūrė muziką. Daina jaudino žmones, iš akių spaudė ašaras. Nijolė ėmėsi vadovauti tremtinių ansambliui, paskui subūrė ansamblį „Atmintis“, kuriame buvo prisimenami partizanų žygiai, tremties kančia. Koncertai į Gargždų, Salantų, Darbėnų, Grūšlaukės bažnyčias sutraukdavo daug žmonių.  „Atmintis“ koncertavo partizanų perlaidojimo iškilmėse, vietose, kur buvo išniekinti jų kūnai šventinant kryžius; per laidotuves, mirusiųjų paminėjimus jie giedodavo „Kalnus“.

1998 metais pasirodė Nijolės Rimkienės eilėraščių knyga „Atmintis“, kurioje sudėtos lagerio ir tremties eilės. 2000 metais dienos šviesą išvydo „Atmintis 2“, paskui „Lietuva – kryžių žemė“ (2005), „Laisvės keliu einu“ (2007) – viena už kitą solidesnės ir brandesnės.

Atsirado žmonių, kurie padėjo tas knygas išleisti. Greitai jos pasklido tarp žmonių. (Pirmosios autorė teturi vienintelį egzempliorių.)

Prieš dvylika metų Vydmantuose reguliariai buvo pradėtos aukoti Šv. Mišios. Nijolė aktyviai dalyvavo puošiant ir gražinant  koplyčią, kurioje du kartus per savaitę vyksta pamaldos (atvažiuoja Palangos kunigai), gieda per pamaldas, perka čia platinamą laikraštį „XXI amžius“. „Koplyčia mums – brangiausias dalykas. Žmonėms reikia dvasinio peno, – sako Nijolė. Ir priduria: Esu laiminga, kad išsipildė mano didžiausia svajonė – gyvenu Laisvoje Lietuvoje!“

© 2009 „XXI amžius“