Istorijos metraštininkė

Laima MACYTĖ

Kazimiera Butkuvienė jau sulaukusi 80-dešimt Asmeninio albumo nuotrauka

Kazimiera Lauciutė-Butkuvienė-Kaziukas gimė 1925 metais Žibartų kaime, Šeduvos valsčiuje. Kaimas yra dviejų parapijų – Šeduvos ir Rozalimo – riba. Tačiau gimtoji parapija yra Šeduvos. Šeimoje augo dviese su seserimi Felicija. Buvo partizanų ryšininkė. „Kartu su paskutiniaisiais partizanais ir man teko 25 metai. Iki 1956 m. sėdėjau Mordovijos lageryje.“ („Daugyvenės kraštas“. Kaunas, 1998. P. 248). Buvusi tautos gynėjų ryšininkė toliau atlieka savo pareigą: ištikimai, iki mirties ji pasiryžusi rinkti nuotraukas ir atsiminimus apie kovos brolius ir seseris. K. Butkuvienės-Kaziuko ryžto ir valios dėka išnyra partizanų veidai iš žaliųjų girių ir šešėlių. Stebinanti moters atmintis padeda kruopščiai kaupti ir saugoti neišduotus artimųjų bendražygių darbus ir atminimą – ji rašo dar neparašytą tautos istorijos lapą.

Ryšininkės darbai...

Suskaičiuoti visus K. Butkuvienės-Kaziuko darbus būtų sunkoka. Jie pasklidę įvairiuose leidiniuose, spaudos puslapiuose. Pačiai autorei jos atlikti darbai nelabai ir rūpi – ji rašo apie JUOS, neišdavusius idealų ir tiesos, nes supranta, kad privalo atskleisti paslaptį, kurios kiti dar nežino. Dirba tyliai, be jokių įpareigojimų, vedama ištikimybės ir meilės sutiktiesiems. Tik po kruopelytę, tik po kruopelytę, atrodo, teužrašo, o kokia jau graži tų atsiminimų krūvelė!

Surinkta, užrašyta medžiaga apie rezistencinį pasipriešinimą ir jos dalyvius Alksniupių krašte ir to krašto apylinkėse publikuota knygoje „Partizanų kovos Šiaulių krašte“ (Šiauliai, 1996.  P. 111-121). Jos vardas ir politinės kalinės nuotrauka – „Laisvės kovų archyve“ (T. 2. K., 1997. P. 51, 61). 1998 metais išleistame leidinyje „Daugyvenės kraštas“, kurį parengė prof. Vytautas Šernas, perspausdinami jos atsiminimai iš knygos „Partizanų kovos Šiaulių krašte“. Dvi išsamios publikacijos apie partizanų žūtį skelbiamos rajoniniame laikraštyje „Mūsų kraštas“. Atsiminimai spausdinami „Tremtinyje“. 2005 metais Aukštelkuose (Radviliškio r.) pastatytas paminklas žuvusiems Prisikėlimo apygardos Žaliosios rinktinės partizanams.

K. Butkuvienė paruošė lankstinuką „Prisikėlimo apygarda. Žalioji rinktinė“. To darbo tęsinys – aplankas „Už Tėvynę žuvę aukštelkiečiai – Prisikėlimo apygardos Žaliosios rinktinės partizanai“. Šiame darbe publikuota lankstinuke skelbta informacija, tik ji, meniškai apipavidalinta, dar papildyta gana išsamia partizanų biografija ir nuotraukomis. Šis metraštininkės kūrybinis darbas – tik mažytis trupinėlis to, ką ji suplanavo padaryti.

Apie dvi valandas K. Butkuvienės bute vartėme partizanų nuotraukų albumą: sukaupta apie 100 nuotraukų tų, kuriais ji pasitikėjo, ir kurie ja pasitikėjo. Po nuotraukomis – tik partizano, partizanės vardas, pavardė, žuvimo vieta. Dabar laukia ilgas ir kruopštus darbas – parašyti didvyrių biografijas. Verčia lapą – ir ilgas ilgas pasakojimas, tarsi skaitoma knyga. Jie, žuvusieji, tikėję laisve, lageriuos sutiktieji, – visada gyvi.

„Matau jų veidus, pamenu susitikimus, įpareigojimus, – pasakojo metraštininkė. – Kaip gyvi, kaip gyvi... Nors matydavau kruvinus išniekintus. Reikėjo neišsiduoti, abejingai praeiti sukandus lūpas, nusisukti, nes – „nepakenčiu kraujo“. Žinojau, kad visada gali „kas nors“ pamatyti ir iš mano elgesio spręsti apie ryšį su išniekintuoju. Visi jūs, mano sutiktieji, tarsi visai visai neseniai sutikti, palydėti, nuglostyti... Ir vėl sapnuose aplankantys... Lyg prie ilgo ilgo tėviškės namų stalo: Janina, Antanas, Bronius Kižauskai, Zigmantas Plungė, Antanas, Domininkas, Kazys Godeliai, Alfonsas, Vaclovas Mikšiai, Alfonsas, Jonas, Vladas Puodžiūnai, Antanas, Vacys, Onutė Brazauskai, Aleksas, Juozas, Laurynas, Monika Mingilai...“

Pirmiausia, ką žino, parašys pati; paskui turbūt konsultuosis su tais, kurie buvo šalia jaunystės laikais, lageriuose, nors jų gretos – be gailesčio istorijos atminčiai ir pagarbai – retėja. Dar yra du nuotraukų albumai iš susitikimų, konferencijų, tėviškių švenčių.

Šios nuotraukos dar irgi nebylios: jas būtina aprašyti, nurodyti susitikimų vietas, asmenų vardus, pavardes. Labai svarbu, kad ateities kartoms būtų išsaugoti K. Butkuvienės istoriniai atsiminimų rankraščiai, šeimos nuotraukų aprašymai. Po 50, 100 metų tie darbai bus vertinami kitaip: šiandien dar tiek nedaug tautiečių suprato tautos rezistencijos istoriją.

K. Butkuvienė suspėja visur: į Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio suvažiavimus, susibūrimus, politinių kalinių ir tremtinių sueigas, choro „Versmė“ repeticijas. Kaip be jos būtų švenčiami draugų vardadieniai ir jubiliejai? Ji žvali, jaunatviška inteligentė, nors mokslų ir ne kažin kiek ragavo. Jos žodžio skambesio nesumaišysi su kitų autorių atsiminimais. Nors jau einant reikalinga lazdelė, tačiau nuvykti į pajūrį, aplankyti dukrą Eleną ir jos šeimą – vieni juokai.

Ir dar. Yra pareiga mirusiesiems. Ji negali nenuvažiuoti ir neaplankyti jų kapų. Kai jau išsiruošia į kelionę, tai beveik visą dieną užtrunka. Juk prie kiekvieno artimojo, sutiktojo kauburėlio būtina sustoti, sukalbėti maldą ir parymoti, dar kartą apmąstyti savo ir jų gyvenimus, gal net palyginti darbus. Ir vėl sugrįžti į namus, tarsi svečiuose namuose pabuvus, pasisėmus jėgų ir dvasinės stiprybės, kad nepavargtų kelyje.

K. Butkuvienės darbus 2000 metais įvertino Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius – pareiškė padėką. Jai dėkojo LLKS Prezidiumo pirmininkas dm. plk. Jonas Čeponis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga apdovanojo medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“. K.Butkuvienė, Prisikėlimo apygardos ryšininkė, 2007 metais apdovanota Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 2-ojo laipsnio Partizanų žvaigžde.

Ir atsiminimai

Visada malonu prisiminti tėviškę ir vaikystę. Pasiklausykime, ką pasakoja pati K. Butkuvienė:

„Žibartų mokykloje dirbo jaunas, ką tik mokyklą baigęs mokytojas Povilas Kalinauskas. Kaime buvo didelis šaulių būrys. Šaulys buvo ir mokytojas. Patriotas, tylus, ramus žmogus; nieko neįžeidė, visuomet buvo labai žmogiškas. Mokė I–III klasių mokinius. Šauliai organizavo šventę, vaidino. Mes, mokinukai, deklamavome eilėraščius. Turėjau gerą atmintį, todėl deklamavau ilgą eilėraštį apie kunigaikštienę Birutę. Buvau su kasytėmis. Šaulės plaukus papuošė dideliais popieriniais tautinės trispalvės spalvos kaspinais. Visi plojo. Tą akimirka jaučiausi išdidi. O šaulių būrio vadas Skačkauskas čiupo mane į glėbį ir pakėlė. Pasijutau labai pagerbta. Tada man buvo devyneri. Paskui mokytojas dirbo Šeduvos valsčiuje.

Politinių kalinių ir tremtinių choras „Versmė“ koncertavo Šeduvoje. Salėje pamačiau savo buvusį mokytoją. Išdrįsau, priėjau, prisistačiau. Paklausė, kokiame suole sėdėjau. Pasakiau, kad sėdėjome antrame suole su Vlada Valyte. Buvau šviesiaplaukė mergytė. Su mokytoju kalbėjome trumpai, nes koncertavome. Po koncerto nebesusitikome. Labai greitai mokytojas atvažiavo į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio skyrių, sužinojo mano adresą, surado. Buvo 84-erių metų. Iki pensijos mokytojavo Puipiuose. Jo neišvežė. Girdėjau, kad mūsų mokytojas jau mirė.

Partizanai, ryšininkai turėjo slapyvardžius. Aš buvau Kaziukas. Kartą partizanai užėjo pas kaimo gyventoją ir prašo: „Gal turi cigaretę?“. Žmogus sako: „Tik kelios belikusios.“ Jie sako: „Paskutinių tai neatiduok. Matėme, kad parvažiavo Kaziukas (tai yra aš, Kazimiera), jis turbūt parvežė.“ (Kelyje mes buvome susitikę.) – „Kaziukas gyvena gal už dviejų kilometrų, jums toli reikės eiti.“ (Žmogus tuo vardu iš tiesų gyveno tokiu atstumu, o kalbėjusysis nesuprato, kad Kaziukas – tai aš.)

© 2009 „XXI amžius“