Diktantas priminė šeimos istoriją

Vytautas Bagdonas

Nors anykštėnai ir aktyviai dalyvavo sausio 24-ąją vykusiame Nacionalinio diktanto pirmajame ture, tačiau į finalą patekti nebuvo lemta nė vienam. Tačiau iškart po Nacionalinio diktanto finalinio turo vasario 28-ąją Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko didžiulis šventinis vakaras, kuris prasidėjo neįprastu tekstu: „Mielieji, prašau netaisyti mano darbo. Tai nebuvo diktantas... Pabandysiu nupasakoti, ką patyriau per tas keliolika minučių. Teksto turinys sukėlė jausmų audrą, kuri neklausė nei mano valios, nei proto. Žodžiai manyje virto vaizdais...

Esu partizano dukra. Kai Tėtis žuvo, likau labai maža, tačiau ilgesys, meilė, troškimas nors akimirką Jį pamatyti dabar plūdo ašaromis į akis, tarsi filme šmėžavo vaizdai: kraujo klanas, kūnas ant gatvės, žvyrduobė... Gimtoji kalba – ne tik žodžiai ir kableliai. Aš nepajėgiau suvaldyti virpančios rankos, nors mintyse tramdžiausi: „Tai tik tekstas, nusiramink, rašyk, nesustok, rašyk...“  Atkakliai rašiau, negalvodama nei apie nosines, nei apie kablelius. Vieną akimirką pamečiau tekstą, praleidau ir vėl rašiau.

„Užbaik, nepasiduok, nesustok!“ – vis kartojau mintyse. Gimtojo žodžio galia padeda mums pasijusti vienos tautos vaikais, perduoda per amžius sukauptą energetinį kodą, kuris suvienija visus Pilėnams, Baltijos keliui, Laisvei.

Jausmai nemiršta, išlikom, išliksime, kol girdėsime gimtąją kalbą...“

Susidomėję ir su jauduliu Nacionalinio diktanto organizatoriai ir dalyviai klausėsi šio teksto, kurį iškart po diktanto pirmojo turo parašė ir nusiuntė – kaip atsiprašymą už klaidas – savaitraščio „Atgimimas“ redaktorei Indrei Makaraitytei anykštėnė pedagogė, Anykščių rajono Tarybos narė Aldona Daugilytė.

Dalyvaudama pirmajame Nacionalinio diktanto ture, ji, kaip ir kiti anykštėnai, norėjo pasitikrinti savo lietuvių kalbos žinias. Tačiau klausydama diktuojamo teksto ir jį rašydama ji labai jaudinosi. Vėliau mokytoja žurnalistams prisipažino, kad Vytauto V. Landsbergio tekstas „Partizanai“ labai paveikė, įstrigo į pačią širdį ir po daugelio metų priminė jos šeimos tragediją...

Aldonai buvo tik dveji metukai, kai ji neteko savo tėvelio. Tai atsitiko per Visus Šventuosius – 1944 metų lapkričio 1-ąją. Aldonos tėvas tądien nuėjo aplankyti savo tėvų, gyvenančių Vyžuonų valsčiaus Černaučiznos kaime. Tai pastebėję pikti kaimynai pranešė stribams. Šie kartu su įgulos kareiviais apsupo trobą ir partizaną nušovė... Rašytojo Vytauto V. Landsbergio tekste buvo pasakojama apie Lietuvos partizanų išniekintus kūnus, pamestus Dzūkijoje, ant Merkinės miestelio grindinio. Aldonos Daugilytės tėvo išniekintas kūnas buvo numestas prie stribyno Vyžuonose. Paskui jo bei dar kelių kitų partizanų palaikai buvo sumesti į žvyrduobes ir užkasti. Po gero pusmečio, pasinaudojus kitomis laidotuvėmis, Vyžuonų kapinėse palaidotas ir Aldonos tėvas. Skubiai iškasti palaikai buvo įdėti į karstą ir palaidoti šventintoje kapinių žemėje. Kadangi vyko kitos laidotuvės, buvo daug žmonių, niekam ir nekilo jokių įtarimų, kad kartu laidojamas ir partizanas. Pasak A. Daugilytės, tokiomis progomis naudodavosi ir kitų partizanų artimieji, laidotuvės vykdavo paskubomis, paslapčiomis, netgi naktimis, baiminantis enkavedistų ir stribų. Todėl kartais prie ką tik supilto kauburėlio atsirasdavo ir kitas, taip iš dviejų pasidarydavo tarsi vienas kapas arba, patamsyje kasant duobę naujam kapui, šalia esantis kapo kauburėlis būdavo netyčia išlyginamas. „Ramu širdyje, kad tėvelio palaikai ilsisi šventoje vietoje – kapinėse, nors tikroji jo kapo vieta ir nežinoma. Žinau, kad tose kapinėse daug tokių nežinomų partizanų kapų. Bet gerai, kad nors yra kur pasimelsti, ašarą nubraukti“, – pasakojo A. Daugilytė.

Tragiška tėčio žūtis labai paveikė Aldonos motinos sveikatą, daug vargo ir sunkumų teko iškentėti ir kitiems jų šeimos nariams... Todėl tas diktanto tekstas apie partizanus labai sujaudino...

Skaitydama anykštėnės A. Daugilytės laišką, „Atgimimo“ redaktorė I. Makaraitytė labai susidomėjo šia gyvenimiška istorija ir pakvietė mokytoją į baigiamąjį šventinį vakarą. Ir dargi jaudinančiomis laiško eilutėmis buvo pradėtas įspūdingas renginys Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Anykščių krašto politikė, pakviesta į baigiamąjį vakarą ir Nacionalinio diktanto apdovanojimų ceremoniją, net nesitikėjo tokio jaudinančio dėmesio ir dalyvavusių žmonių palaikymo. Ypač buvo džiugu, jog jaunoji karta domisi, palaiko, suvokia, kad yra skolų, kurias gyvieji atiduoda už nelaiku išėjusius...

© 2009 „XXI amžius“