Čikagos knygnešys

Audronė BEREZAUSKIENĖ

Kazys Rožanskas Romualdos BRAŽĖNIENĖS nuotrauka

Žodis „knygnešys“ primena spaudos draudimo laikotarpį ir lietuvių tautinio atgimimo istorijoje užima ypatingą vietą. Tačiau apie lietuviškos spaudos platinimą, lietuviško žodžio sklaidą užsienyje ir jos atstovus šiomis dienomis, ko gero, daugeliui iš mūsų tenka girdėti labai retai.

Tikriausiai nedaug Anykščių krašte žmonių, pažįstančių lietuviškų knygų Čikagoje platintoją ir Lietuvoje leidžiamų knygų mecenatą Kazį Rožanską. Tai žmogus, visą savo gyvenimą susiejęs su knyga, daug dirbęs ir labai daug padėjęs kitiems, tačiau nelinkęs tuo didžiuotis ir apie tai kalbėti. Pirmą kartą apie K. Rožanską sužinojau iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vedėjos Silvijos Vėlavičienės straipsnio „Čikagos knygnešys Vilniuje“, išspausdinto 2002 m. lapkričio mėnesio leidinyje „Tarp knygų“. Autorė rašė, kad mūsų kraštietis K. Rožanskas gyvendamas Čikagoje platino lietuvišką spaudą. Mane šis straipsnis sudomino, todėl atsitiktinai sutikusi Čikagos knygnešį Vilniaus anykštėnų sambūryje pakviečiau atvykti į Anykščius ir paprašiau papasakoti apie save.

Per gyvenimą – su Dievu širdyje

Benjaminas ŽULYS

Juozas Naginionis su dukra Zigrida Šiluvoje prie paminklo popiežiui Jonui Pauliui II

Neseniai Garliavos miesto gyventojui Juozui Naginioniui sukako 75-eri. Miestelio gyventojai pažįsta jį kaip vieną aktyviausių ir energingiausių miesto gyventojų. Jis vienas iš tų žmonių, kuriuos laikas tarsi apeina, nepalikdamas kūne, o ypač sieloje, jokio nuovargio, nepasitenkinimo ženklų. Juozas sako, kad svarbiausia yra Dievas, padėjęs jam, jo šeimai skausme ir varge, suteikęs vilties ir tvirtybės. Kad ir kokiame Lietuvos krašte, kad ir kokiais reikalais jis rūpintųsi, pirmiausia nueina padėkoti Aukščiausiajam už visa, ką gero, šviesaus yra patyręs jis, jo šeima, vaikai, vaikaičiai. O Šiluva, Pivašiūnai, Žemaičių Kalvarija, Kryžių kalnas yra nuolatinės jų lankymosi vietos.

Trijų Karalių stebuklai Pelekiškėj

Rūta Averkienė

Keramikė Teresė Jankauskaitė per 60-metį bičiulius pakvietė į parodą savo sodyboje Pelekiškės kaime

Šalia Merkinės, Pelekiškės kaime, sniego vėpūtinių pilname sodybėlės kieme keramikė Teresė Jankauskaitė 60-mečio proga organizavo savo kūrybos parodą. Ant klėtelės pakabinti jos gyvenimo draugo poeto Stasio Stacevičiaus žodžiai apie Teresę dar kartą įrodo, kad ji yra iš tiesų tokia, kaip ir atrodo: „Trys Karaliai aplankė Teresę Jankauskaitę jos gimimo dieną ar naktį Žemaitijoje, neatnešė jie nei aukso, nei sidabro, padovanojo tik dailininkės talentą ir pasiuntė ją į Dzūkiją su pašaukimu – kurti vardan tos Lietuvos, nesitikint atlygio šiame pasaulyje. Todėl ne dėl pinigų, o dėl žmonių Teresė surengė per pusšimtį įspūdingų parodų Lietuvoj ir kitose šalyse, dar antra tiek sudėliojo mažesnių parodėlių, išdovanojo šimtus darbų artimiesiems ir draugams... Svajojusi pasėdėti ant vaivorykštės, įpratusi dirbti juodai, o gyventi baltai, Teresė šią parodą eksponavo per speigą, per pūgą, o dabar menininkė kviečia jus pabendrauti su būtybėm iš molio ar porceliano, žvilgtelti į pasaulėlius tapyboj...“

Diktantas priminė šeimos istoriją

Vytautas Bagdonas

Nors anykštėnai ir aktyviai dalyvavo sausio 24-ąją vykusiame Nacionalinio diktanto pirmajame ture, tačiau į finalą patekti nebuvo lemta nė vienam. Tačiau iškart po Nacionalinio diktanto finalinio turo vasario 28-ąją Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko didžiulis šventinis vakaras, kuris prasidėjo neįprastu tekstu: „Mielieji, prašau netaisyti mano darbo. Tai nebuvo diktantas... Pabandysiu nupasakoti, ką patyriau per tas keliolika minučių. Teksto turinys sukėlė jausmų audrą, kuri neklausė nei mano valios, nei proto. Žodžiai manyje virto vaizdais...