Didžiasalio šviesuoliai – senoliai

Bronius VERTELKA

Vaclovas Papšys prie savo koplytėlės

Vaclovo Papšio gegužinių pamaldų altorėlis

Vlada Skrebutėnaitė savo namuose

Taip atrodo krosnis

Didžiasaliečių rūpesčiai

„Krizė Didžiasalyje prasidėjo gal prieš 20 metų, kai užsidarė keramikos gamykla“, – sakė ponia Nijolė, 35-erius metus dirbusi gamyklos katilinės operatore. Dabar ji tiekia šilumą į miestelio namus. Moteris vis dar tiki, kad Didžiasalis atsistos ant kojų, kai bus pastatyta statybinių medžiagų gamykla.

„Gyvename kaip ir visa Lietuva, – kalbėjo Didžiasalio seniūnijos specialistė Nina Keturkienė. – Kas netingi, savo darže užsiaugina bulvių, daržovių, todėl ypatingo vargo nejaučia.“ Seniūnijoje užregistruoti 304 bedarbiai. Nors yra vidurinė mokykla, siuvykla, ne viena parduotuvė, įsidarbinti Didžiasalyje – gana sudėtinga. N. Keturkienė sako, kad lentpjūvei trūksta darbininkų, bet ten nedideli atlyginimai ir fiziškai sunkus darbas. Pasak jos, būtų gerai, kad Didžiasalis vėl turėtų gamyklą ir atsirastų naujų darbo vietų. Miestelyje yra tuščių butų, bet jie turi savininkus, nesimato užkaltų ar išdaužytais stiklais langų. Pats miestelis atrodo tvarkingas.

 „632 žmonės iš „Maisto banko“ nemokamai gauna maisto produktų, nors seniūnijoje gyvena tik 2 tūkstančiai su trupučiu žmonių“, – sakė seniūnijos vyr. socialinė darbuotoja Nijolė Pauliukėnienė.

Vaclovo koplytėlė

Centrinėje miestelio Sodų gatvėje esančios Vaclovo Papšio sodybos visi pastatai nuo pamatų iki stogo – Vaclovo rankų darbas. Yra koplytėlė, skirta krikščionybės 2000 metų jubiliejui. Mintį pastatyti ją Vaclovas brandino daugel metų. Tada jį dar visai jauną pagriebę stribai įsodino į traukinį. Likus 60 kilometrų iki Berlyno, baigėsi karas ir Vaclovas pėsčiomis perėjo Vengriją, Čekoslovakiją, Lenkiją. Čia ir pamatė išdrožtus angelus, Švč. Marijos statulėles ir sumąstė prie savo namų kada nors turėti koplytėlę. V. Papšys drožti pradėjo jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Buvo ne viena jo darbų paroda, net rajono mero padėką gavo.

Turi išdrožęs gegužinių pamaldų altorėlį. Pusantrų metų prie jo dirbo. Kol Didžiasalyje nebuvo koplytėlės, kelerius metus pamaldos vyko Papšių namuose, į jas susirinkdavo iki 30 žmonių.

V. Papšys, rugpjūtyje pažymėjęs 85 metų jubiliejų, turi parašęs atsiminimus. Užrašinėti juos prisėdo šaliai atsikračius sovietinių okupantų jungo. Iš tokių prisiminimų išeitų storoka knyga.

Raštuoti namai

O keli kilometrų nuo Didžiasalio yra Vilėkų kaimas, kuriame gyvena Vlada Skrebutėnaitė – meniškos sielos moteris. Gabias rankas ir pastabią akį ji turi, ne vieną siuvinėtą darbą dovanojo Tverečiaus bažnyčiai. Ant paprasto maišinio audinio gali išsiuvinėti įvairiausias grožybes. Išsiuvinėja kilimus ir kiliminius takus. Prieš penkerius metus mirė jos sesuo, už kurios pečių Vlada jausdavosi kaip už mūro. Po sesers netekties dvejus metus Vlada nieko nenorėjo daryti – net ūkiški darbai, kuriuos mokėjo, nesisekė. Dvasinį skausmą pradėjo malšinti tapydama. Neturėdama teptuko, ėmėsi pagaliuko. Kaip išeidavo – tiesiai ar kreivai – tapė guašu. Taip keletą metų dirbo. Bet viskas galiausiai susiderino, viskas tiko. Kaimiška krosnis, į kurią būtų galima pašauti šešis kaimiškos duonos kepalus, kėdės, spintos, kryželis ant sienos – viskas išpuošta. „Man svarbu, kad darbas gerai atrodytų“, – šypsosi V. Skrebutėnaitė. Taip išmargintos kaimo pirkios niekur neišvysi – žmonės vadina tai pasaka ir stebuklu. „Gyvenimas yra gražus, tik reikia mokėti jį nugyventi. Turėjau šviesių ir tamsesnių dienų”, – pripažįsta V. Skrebutėnaitė.

Ignalinos rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“