Pirmoji išsiuvinėta vėliava pravirkdė

Dailininkė Margarita Ona Čepukienė

Rugsėjo 19-ąją, švenčiant Rokiškio 510-ąjį gimtadienį,  Krašto muziejuje buvo atidaryta Vilniuje gyvenančios Margaritos Onos Čepukienės siuvinėtų vėliavų paroda, kuri veiks iki lapkričio vidurio. Su  kūrėja kalbasi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Esate gimusi Tauragėje, po studijų Dailės institute gyvenate Vilniuje. Kokie keliai jus atvedė į Rokiškį?

Rokiškio krašte slapsčiausi nuo tremties. Be to, mano mama kilusi nuo Kamajų, tėvo gimtinė kažkur apie Kupiškį. Tėvas buvo policininkas, nuovados viršininkas, ištremtas į Sachaliną dešimčiai metų, o mama turėjo slapstytis. Čia mūsų niekas nepažinojo. Rokiškyje būnu dažnokai, tačiau kūrybos paroda šiame krašte – pirmoji.

Dailės institute baigėte grafikos specialybę. Kaip pradėjote siuvinėti vėliavas?

Mano brolis architektas pastūmėjo į šį darbą. Jis gavo užsakymą pastatyti Alksnėnų parapijai koplyčią, kurią savo lėšomis suprojektavo. Kartą jis man atnešė raudonos medžiagos ir paprašė, kad iš jos padaryčiau parapijos vėliavą. Pažadėjau paieškoti tekstilininkų, bet galiausiai pati buvau priversta imtis šio darbo. Kaip siuvinėti, konsultavausi su tekstilininkais, o vėliau jie patys ėjo žiūrėti, kaip tai darau. Virpėdama atidaviau vėliavą klebonui, o jis sako: „Nuo šiol jūs darysite vėliavas ir jums seksis“. O aš mąstau: tai buvo mano toks pirmas ir paskutinis darbas. Vėliavą šventino Trakuose. Kai ją pamačiau iš tolo, pabiro ašaros. Labai graži buvo: nejaugi aš tai padariau?

Grąžinus Vilniaus Katedrą tikintiesiems, mons. Kazimieras Vasiliauskas išgirdo apie mane. Jam vėliavas siuvinėjau visai kitu stiliumi, todėl iš pradžių buvo daug nesusipratimų, net kunigai nutarė, kad tokių vėliavų bažnyčioje būti negali. Tada sukvietė komisiją iš dailininkų. Muziejaus direktorius Rimantas Budrys tarė: „Kunige Kazimierai, turi šedevrus, duok šitą žmogų man, aš tuojau pat ją įdarbinu“. Tik tada patikėjo manimi. Daug padėjo sesuo – ji techniškai atlikdavo kiekvieną detalę, prie kiekvieno mano darbo yra prisilietusi. Dabar sesuo gyvena Vokietijoje.

Kiek iš viso vėliavų esate išsiuvinėjusi?

Tikrai daugiau kaip pusšimtį, nors jų ir neskaičiuoju. Tris vėliavas siuvinėdavau už honorarą, ketvirtą atiduodavau kaip dovaną. Nesu godi pinigams, nors jų ir nebūna per daug.

Kaip jus susiranda?

Per žmones. Kol gyvas buvo mons. K. Vasiliauskas, man Katedra buvo kaip užsakymų biuras.

Ar kunigai būdavo reiklūs?

Buvo retų atvejų, kai pageidaudavo, kad sukurčiau gerą, menišką vėliavą. Šiaip dažniausiai tenkino paprastos – kaip trečios rūšies tapybos darbai. Kol tokias vėliavas išgyvendinau iš Arkikatedros, labai daug vargo turėjau. Buvau užsispyrusi: arba mano, arba jokios. Be to, siuvinėjau ne vien bažnyčiai. Mano draugės klausia, kodėl aš siuvinėju svetimus darbus. Pati nesuprantu, kodėl tai darau, bet taip norisi. Šis darbas labai ramina. Grafika šiuo metu neužsiimu, nes neturiu spausdinimo mašinos. Kai nusibosta siuvinėti, tai ką nors padrožinėju ar papaišau.

Rokiškis
Autoriaus nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“