|
Einanti šviesos keliu
Benjaminas ŽULYS
|
|
Birutė Fedaravičienė
2008 metais
|
Vyresnės kartos žmonės žino Vilnijos krašto dukros Birutės Fedaravičienės vardą. Neseniai ji pažymėjo 95-ų metų sukaktį. Net ir sulaukusi garbaus amžiaus, ji tebėra šviesaus proto, puikios atminties. Ji niekada neišdavė savo patriotinių įsitikinimų, visą gyvenimą dirbo Lietuvos labui. Ir šiandien pagal išgales savo pavyzdžiu, išmintingu žodžiu teigia pilietinę, tautinę, dorinę savimonę.
Juozo Tumo-Vaižganto bute-muziejuje įvykusiame iškilmingame minėjime, skirtame B. Fedaravičienės gražiai sukakčiai paminėti, be renginio organizatoriaus bei vedėjo muziejaus šeimininko Alfo Pakėno, dalyvavo Nepriklausomybės akto signatarai Kazimieras Uoka ir Algirdas Patackas, Gervėčių, Pelesos bendruomenių atstovai, kiti garbingi svečiai. Renginį organizatoriai pavadino Atėjusi iš šviesos genties. Jis tarsi simbolizuoja sukaktuvininkės šviesų gyvenimą, kuriame būta daug įvykių, datų, susitikimų su žymiais mūsų tautos žmonėmis, šviesuoliais. Patirta ir skausmo, bet niekad nepalūžta.
Birutė gimė Lietuvos globėjo šv. Kazimiero dieną. Jos tėvai mergaitę pakrikštijo, jų įsitikinimu, lietuviškiausiu Birutės vardu. Birutės tėvai gyveno Švenčionyse, kuriuos istorikai vadina tautinio atgimimo lopšiu, aktyviai dalyvavo tautiniame gyvenime. Tėvas Pranas buvo išsilavinęs žmogus, lietuviškos mokyklos daraktorius, rengė slaptus vakarėlius lietuvių jaunimui, mokė juos lietuviškų dainų. Pašauktas į rusų armiją iš jos negrįžo 1918 metais bolševikai jį prie Sankt Peterburgo sušaudė. Birutės mama Antanina nuo jaunų dienų irgi dalyvavo bundančiame kultūriniame gyvenime. Taigi toji lietuviška aplinka padarė didelę įtaką Birutės brendimui. Šiandien jubiliatė prisimena, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo nualinta ėjo caro kariauna, vokiečiai, puolė bermontininkai, lenkai, visi vogė, kirto miškus. Gerai dar kad Vilniuje veikė lietuviška Vytauto Didžiojo gimnazija. Bet ir čia reikėjo mokytis lenkų kalbos, žinoti Lenkijos istoriją. Iš prigimties būdama aktyvi, Birutė gimnazijoje dalyvavo įvairių draugijų veikloje lankė būrelius, chorą. Dailininko Vytauto Kairiūkščio vadovaujamoje meno pažinimo kuopoje Milda ji išgirdo apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurį pamėgo visam gyvenimui. Po daugelio metų, 1995 metais, dirbdama M. K. Čiurlionio muziejuje, ji parengė solidžią knygą M. K. Čiurlionis. Paveikslai. Eskizai. Mintys. Birutė pamena, kad jaunystės metais gimnazijoje kunigas Zajančkauskas mokiniams sakydavo, kad pirmiausia reikia mylėti savo tėvynę, bet reikia gerbti ir kitas tautas, tada ir jų žmonės gerbs mus. Jubiliatė prisimena ir susitikimus su tautos patriarchu Jonu Basanavičiumi, kurį gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys atsivesdavo į klasę. Tada J. Basanavičius išdalindavo vaikams sąsiuvinius, prašydamas savo gimtose vietose užrašyti senų žmonių vartojamus priežodžius, prisiminimus, kitą tų vietovių istorinę medžiagą. Taip atsirado gausi Vilniaus moksleivių folkloristų kuopa.
Kai patriarchas išėjo į amžinybę (1927 m. vasario 16 d.), į laidotuves Vilniuje susirinko tūkstančiai žmonių, delegacijos iš visos Lietuvos, atstovai iš užsienio. Vieną vainiką atsiuntė Indijos žymus visuomenės veikėjas, Mahatma Gandis, su kuriuo J. Basanavičius artimai bendravo. Šį vainiką nešė dvylikametė Birutė.
Netrukus po J. Basanavičiaus mirties buvo uždaryta Vilniaus lietuvių mokytojų seminarija, kai kurie lietuviai inteligentai suimti. Tolesnis Birutės gyvenimo kelias Aukštoji politinių mokslų mokykla, darbas Lietuvos generaliniame konsulate Vilniuje, aktyvi veikla Lietuvių studentų sąjungoje, Romuvos klube, šv. Kazimiero, Blaivybės, M. K. Čiurlionio, Knygnešio draugijose. (Jos senelis buvo XIX a. knygnešys.)
1921 metais Lietuvos šviesuoliai kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, prof. Povilas Matulionis, žymus gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas įkūrė draugiją Lietuvai pagražinti. Užėjus sovietmečiui, to meto saugumo vado generolo Gudaičio-Guzevičiaus nurodymu draugija buvo uždaryta. Tai vis nedavė ramybės Birutei. Prieš 12 metų jos iniciatyva draugija buvo atkurta. Ji ir jos bendraminčiai suvokia, kad draugijos tikslas ne vien medelių sodinimas, nors ir tai yra labai svarbu. Draugijos įkūrėjai dar prieš daugelį metų pabrėždavo, kad šios organizacijos tikslas padėti vyriausybei skatinti pilietinę, tautinę savimonę, priminti istorinę praeitį ir žvelgti į ateitį. Draugijos iniciatoriai, jų talkininkai apželdino Kauno Vydūno alėją, pasodino Mildos giraitę Panemunėje, Pažaislio, Kleboniškio miškus. Atkūrus draugiją, darbai vėl aktyvėja. Birutės, dabartinio organizacijos vadovo Juozo Dingelio, kitų aktyvistų pastangomis Lietuvoje veikia 65 skyriai. Draugijos garbės pirmininku išrinktas poetas akademikas Justinas Marcinkevičius, o Birutė yra draugijos garbės narė. Neseniai penktajame draugijos suvažiavime buvo priimta rezoliucija dėl lietuvių kalbos išsaugojimo.
Įgimtas ir šeimoje dar jaunystės metais ugdytas Birutės humanizmas atsiskleidė hitlerinės okupacijos metais. Jos šeimoje rado prieglobstį ne vienas žydų tautybės žmogus, rusų kariškis. Už šį žygdarbį Birutė ir jos vyras Petras (po mirties) buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Beje, įvairių apdovanojimų B. Fedaravičienė pelnė labai daug. Vienas garbingiausių LDK Gedimino ordino medalis.
Nuo pat Atgimimo dienų Birutė kupina noro padėti sunkiai atsitiesiančiai tėvynei, savo krašto žmonėms. Ji sielojasi ir rūpinasi, kad kasdieninio gyvenimo šurmulyje neliktų užmiršti esminiai tautos gyvenimo dalykai, pirmiausia tautos dvasia, jos istorinė atmintis, pagarba tautinio atgimimo šaukliams. Birutei rūpestį ir nerimą kelia lietuvybės padėtis Vilnijos krašte. 1980 metais ji atkūrė Vilnijos draugiją, tačiau dabar, jos nuomone, šios draugijos veiklos beveik neliko. Jos manymu, čia galėtų daugiau pasireikšti ir skautai. Jubiliatė sakė, kad pirmoji jos gyvenimo mokykla buvo skautija, nes čia ji išmoko mylėti Dievą, Tėvynę, žmones. Beje, Birutė prieškario Lietuvą vadina Vasario 16-osios Lietuva.
Kaunas
© 2010 XXI amžius
|
