Projektą „Gimtasis kraštas:  
įvykiai ir įspūdžiai“ remia:  

Laikas ir žmonės

Didžiausias senolių turtas – vaikai

Gintarė Martinaitienė

50 metų santuokoje išgyvenę Ignotas Vincas ir Teresė Bacevičiai

„Didžiausias mūsų turtas – vaikai“, – ne kartą pokalbio metu pakartoja Ignotas Vincas ir Teresė Bacevičiai, gegužės 1-ąją šventę savo Auksines vestuves. 50 metų santuokoje išgyvenę sutuoktiniai pripažįsta, kad per tiek laiko šeimoje būta visko, tačiau šeima – neįkainojama vertybė.

Ponia Teresė, prisiminusi pažintį su savo vyru Ignotu Vincu, šypsodamasi sako, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Moteris pasakoja, kad taip susiklostė aplinkybės, jog netoli tėvų namų darbininkai kasė melioracijos griovį ir Ignotas Vincas atėjo atsigerti vandens. Tuomet devyniolikmetei iškart suspurdėjo širdelė. Kadangi simpatija buvo abipusė, pašmaikštauti mėgstantis Ignotas Vincas atskleidžia, kad vėliau specialiai taikydavo važiuoti pro šalį. „Matyt, tas vanduo kažkoks ne toks buvo, kad užgirdė ir tiek metų veikia“, – juokauja I. V. Bacevičius. Nors pats vyras pripažįsta esantis gana užsispyręs ir atkakliai siekiantis užsibrėžto tikslo, prisimindamas jųdviejų pažintį, Teresę apibūdina kaip ramią, tylią, gražią ir darbščią. Jis sako nei tuomet, nei vėliau nemėgdavęs dovanoti gėlių. „Ką tos gėlės, – įsitikinęs vyras, – kiek užsiaugina darželyje, tiek ir turi. Svarbiausia reikia būti energingu“. Vyriškis sako, kad jie iškart vienas kitam tiko ir netgi nereikėjo per daug „šlifuotis“, taikytis vienam prie kito. „Dar armijoje tarnaudamas sau pasakiau, kad vesiu būdamas 25 metų. Būtent taip savo numatytą planą ir įvykdžiau“, – prisimena V. Bacevičius.

Laikas ir žmonės

Prezidentės apdovanojimas už gausią šeimą

Gintarė Martinaitienė

Angelė Ona Bagdanavičienė džiaugiasi Prezidentės apdovanojimu Dariaus Pavalkio nuotrauka

Jau keleri metai Motinos dienos proga šalies Prezidentas apdovanoja daugiavaikes mamas, kurios pagimdė ne mažiau kaip septynis vaikus ir išauklėjo juos dorais žmonėmis. Balandžio 29 dieną Prezidentūroje buvo apdovanota Šakių rajone Kudirkos Naumiestyje gyvenanti Angelė Ona Bagdanavičienė, kuri užaugino ir į gyvenimą išleido devynis vaikus. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė jai ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.

Einanti šviesos keliu

Benjaminas ŽULYS

Birutė Fedaravičienė 2008 metais

Vyresnės kartos žmonės žino Vilnijos krašto dukros Birutės Fedaravičienės vardą. Neseniai ji pažymėjo 95-ų metų sukaktį. Net ir sulaukusi garbaus amžiaus, ji tebėra šviesaus proto, puikios atminties. Ji niekada neišdavė savo patriotinių įsitikinimų, visą gyvenimą dirbo Lietuvos labui. Ir šiandien pagal išgales savo pavyzdžiu, išmintingu žodžiu teigia pilietinę, tautinę, dorinę savimonę.

Benediktinei svarbi ir kūryba, ir malda

Dalia ŠIMKUTĖ

S. Rozalija Rimkutė ir kan. Andriejus Sabaliauskas su renginio dalyviais

Gegužės 27 dieną Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, atidaryta vienuolės benediktinės Rozalijos Rimkutės audinių paroda. Parodos atidaryme tarp gausiai susirinkusių svečių buvo vienuolės benediktinės, Plungės klebonas kun. Julius Meškauskas, Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas kan. Andriejus Sabaliauskas, parodos autorės vyriausias brolis Leonas Rimkus.

Pirmiausia susirinkusieji buvo pakviesti į muziejaus biblioteką pagerbti prieš penkerius metus mirusio s. Rozalijos brolio Augustino Rimkaus, kuris muziejui padovanojo 1695 spaudinius iš savo asmeninės bibliotekos. Gerų žodžių apie mirusįjį negailėjo atvykęs jo pagerbti Skuodo rajono šaulių vadas Valius Viršila, jam antrino A. Rimkaus brolis Leonas, kuris minėjo, kad velionis, nepaisant sunkaus gyvenimo, padėjo remontuoti bažnyčias, statė kryžius.

Savo laidotuvių laukė pusmetį

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Tik globos namuose vienišiems senoliams galima sulaukti šiek tiek pagarbos

Mirtis – natūrali žmogaus gyvenimo pabaiga ir niekas jos neišvengs. Tačiau kiekvienas turim teisę šį paskutinį savo atodūsį sutikti pagarbiai, oriai ir būti tinkamai palaidotu. Deja, mūsų nužmogėjusioje visuomenėje miręs žmogus kartais nebetenka ir šios teisės. Pernai rudenį mirusios aštuntą dešimtį įpusėjusios kaunietės Undinės Buzienės palaikai daugiau nei tris mėnesius buvo „įkalinti“ nuosavame bute, po to dar tris mėnesius laukė eilės į kapus Teismo medicinos universiteto Kauno skyriaus Tanatologijos poskyryje (morge). Beje, visus tuos mėnesius mirusioji reguliariai į asmeninę banko sąskaitą gaudavo pensiją, į jos pašto dėžutę krito ir tebekrenta įvairių paslaugų tarnybų perspėjimai apie augančias skolas ir net (jau atgulus amžinam poilsiui) grėsmingi antstolių raštai apie būsimą skolų išieškojimą. Kodėl taip nepagarbiai elgiamasi su mirusiuoju, nė vienas kalbintas pareigūnas paaiškinti nesugebėjo. Tačiau visų atsakymas buvo vienodas: savo darbą atlikome, o tai jau ne mūsų pareiga. Pasirodo, nėra įstatymo, įpareigojančio valstybės pareigūnus tinkamai pasirūpinti artimųjų neturinčio žmogaus palaikais bei laiku išregistruoti jį iš gyvųjų tarpo.