Benediktinei svarbi ir kūryba, ir malda
Dalia ŠIMKUTĖ
|
S. Rozalija Rimkutė ir kan. Andriejus
Sabaliauskas su renginio dalyviais
|
|
Groja Kauno seserų benediktinių
vienuolyno seserys
|
|
S. Rozaliją sveikina Kauno
seserų benediktinių vienuolyno
priorė S. Juozapa
Valerija Strakšytė OSB
|
|
Puošnios ir spalvingos
ses. R. Rimkutės
išaustos juostos
Autorės nuotraukos
|
Gegužės 27 dieną Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, atidaryta vienuolės benediktinės Rozalijos Rimkutės audinių paroda. Parodos atidaryme tarp gausiai susirinkusių svečių buvo vienuolės benediktinės, Plungės klebonas kun. Julius Meškauskas, Žemaičių Kalvarijos dekanato dekanas kan. Andriejus Sabaliauskas, parodos autorės vyriausias brolis Leonas Rimkus.
Pirmiausia susirinkusieji buvo pakviesti į muziejaus biblioteką pagerbti prieš penkerius metus mirusio s. Rozalijos brolio Augustino Rimkaus, kuris muziejui padovanojo 1695 spaudinius iš savo asmeninės bibliotekos. Gerų žodžių apie mirusįjį negailėjo atvykęs jo pagerbti Skuodo rajono šaulių vadas Valius Viršila, jam antrino A. Rimkaus brolis Leonas, kuris minėjo, kad velionis, nepaisant sunkaus gyvenimo, padėjo remontuoti bažnyčias, statė kryžius.
Paskui vakaro dalyviai nusileido į pirmąjį pastato aukštą, kuriame eksponuojama aštuoniasdešimt s. R. Rimkutės išaustų audinių. Parodos autorė papasakojo apie nelengvą savo gyvenimo kelią. Gimė 1935 metais Žemaitijoje, Paparčių kaime, nuo 16 metų pradėjo tarnauti pas žmones. Vėliau, gyvendama Ylakiuose, sutiko savo pirmąją audimo mokytoją Juliją Batakienę. Tiesa, šiuo metu jau nebeaudžia, nes kojelės ir rankelės atsisako.
S. R. Rimkutei pamaldi mama įskiepijo, kad svarbus ne tik darbas, bet ir malda. Tad nenuostabu, kad sulaukusi 23 metų davė amžinuosius įžadus. Vienuolė prisipažino, kad ausdama visada melsdavosi.
Jaunai vienuolei sunku buvo atlaikyti saugumo persekiojimus, šantažą, mat atsisakė su jais bendradarbiauti. Man buvo toks pergyvenimas, kad nors stačiom lįsk į žemę, apibūdino tuometinę savo būseną atkaklioji žemaitė.
Visą gyvenimą ji ne tik audė, bet ir vargonavo. Kunigo jėzuito Jono Zubraus dėka tapau vargonininke, prisiminė s. R. Rimkutė. Dirbo su choru, vaikus mokė. Teko pagyventi ne vienoje parapijoje Kuršėnuose, Šiluvoje ir kitur. Dabar gyvena Tytuvėnuose.
Be galo esu sujaudinta ir visiems dėkoju už gausų susirinkimą, visus apkabinu, bučiuoju, linkiu Dievo palaimos ir Marijos globos, susijaudinusi kalbėjo s. R. Rimkutė.
Parodos autorę savo giesmėmis, muzika, gėlėmis sveikino iš Kauno atvykusios vienuolės benediktinės. Prasmingų palinkėjimų ir ryškiaspalvių gėlių puokščių audėjai negailėjo ir artimieji, bičiuliai, jos kūrybos gerbėjai.
Plungė
© 2010 XXI amžius
|