Laikas ir žmonės
Kuria ir garbingo amžiaus sulaukęs
Genovaitė Baliukonytė
|
Leonas Juozonis prie savo
pasigamintų šachmatų
|
|
Leono Juozonio tapytas paveikslas
|
Liepos 24-ąją buvęs projektuotojas, kraštotyrininkas
ir tautodailininkas Leonas Juozonis šventė 88-ąjį gimtadienį. Šis
žmogus įdomus ne tik savo darbais, bet ir dideliu noru neatsilikti
nuo gyvenimo tempo jis seka visus įvykius pasaulyje (vienu sykiu
įsijungia net keturis televizorius, kad kuo daugiau informacijos
susirinktų iš skirtingų šaltinių), sportuoja (žaidžia ne tik stalo
tenisą, bet ir yra sunkiai įveikiamas varžovas prie šachmatų stalelio).
Be to, vis dar rūpinasi savo krašto deimančiukų puoselėjimu vyksta
į įvairius Lietuvos kampelius ir restauruoja paminklus bei koplytstulpius,
savo rankomis gamina naujus. Mėgsta Leonas ne tik drožinėti, bet
ir tapyti visos buto sienos nukabinėtos jo tapytais paveikslais.
Leonas Juozonis gimė Rokiškio apskrityje, Pandėlio
valsčiuje, II Geniškio vienkiemyje. Iš keturių vaikų Leonas šeimoje
jauniausias. Tėveliai buvo ūkininkai, turėjo apie 60 hektarų žemės.
Dabar žemę Leonas susigrąžino, tik ūkininkauti nėra kam. Namai buvo
sugriauti per karą, 1944 metais, regis, per Leono gimtadienį sprogusi
bomba nusinešė ir Leono tėvelio gyvybę.
Į Kauną Leonas atvyko 1940 metais. Studijavo Kauno
universitete architektūrą, bet penktame semestre studijas teko nutraukti.
Tokie laikai buvo užėję vokiečiai uždarė universitetą, o vėliau
studijuoti neturėjau galimybės. Kartu su manimi studijavo vėliau
garsiu partizanu tapęs Juozas Lukša-Daumantas, prisimena L. Juozonis.
Vėliau aštuonerius metus niekur nedirbo: Laukiau amerikonų, gydžiausi
įvairiose ligoninėse ir sanatorijose, todėl dabar kruopščiai laikosi
gydytojo nurodymų kad išsaugotų kraujagyslių elastingumą ir žvalumą,
beveik kasdien žaidžia stalo tenisą, o atmintį stiprina prie šachmatų
lentos. Žaisti tenisą ir šachmatais senolis eina į salytę, esančią
po Dariaus ir Girėno stadiono tribūnomis (ten ateiti kiekvienam
patogiu laiku kviečia ir kitus mėgėjus pažaisti, nes už patalpas,
esančias 14-ajame kambaryje, mokėti nereikia). Mes atkūrėme 1922
metais Dariaus įkurtą Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą (LFLS),
todėl patalpas gavome nemokamai, aiškina sporto entuziastas,
šachmatais žaidžiantis nuo penktos gimnazijos klasės, o tenisą rimčiau
pradėjęs žaisti tik atkūrus nepriklausomybę, nes jo vaikystėje tokios
sporto šakos nebuvo.
Nesulaukęs amerikonų iki 1950-ųjų L. Juozonis
įsidarbino į Kauno žemprojektą projektuotoju ir ten dirbo 32-ejus
metus iki pensijos. 1952 metais sužinojęs, kad Kauno profsąjungų
rūmuose yra vaizduojamojo meno studija, ėmė ją lankyti ir jos lankytoju
buvo net 25-erius metus. Menui gyslelę Leonas teigia paveldėjęs
iš tėvo pusės dėdė Kazys buvo profesionalus stalius ir drožėjęs,
o brolis Albertas mėgo piešti. Leonas nuo mažens linko į meną. Pradžioje
pats ilgai nesupratau, kas man labiau rūpi ar skulptūra, ar tapyba,
ar grafika. Kai vienas darbas man atsibosdavo, pradėdavau kitą,
todėl išbandžiau viską. O pirmąją skulptūrėlę iš beržo išdrožiau,
regis, Paganiniui apie 1942-uosius metus. Apie savo darbus ir kūrybinius
bandymus L. Juozonis pasakoja 2002 metais išleistoje knygelėje Kraštotyrininko
kelias. Be šios, autorius yra išleidęs dar dvi knygas Įžymių
žmonių gimtinės (1988 m.) ir jo pieštų įvairių žmonių 437 šaržų
knygelė Draugiški šaržai (1997 m.). Pasak tautodailininko,
kraštotyra jis domėjosi nuo pat jaunystės: Labai nemėgau okupantų
valdžios, todėl kraštotyra tapo vienu iš kovos prieš valdžią būdų.
Tautodailinkas teigia ir šiandien, sulaukęs garbaus
amžiaus, be darbo nesėdi. Šiemet pabaigė restauruoti antkapinį paminklą
iš savo gimtinės kilusių Veščiūnų šeimai. Jų sūnus Albertas architektas,
vėliau tapo garsiu JAV tapytoju. Trylika jo paveikslų yra Kaune,
M. Žilinsko galerijoje. Duktė Aldona Janavičienė Australijoje išleido
kelias knygas. Vilniuje, Saulės kapinėse, palaidotas tapytojas
mėgėjas Anupras Veščiūnas, kurio antkapinis paminklas buvo vandalų
sugadintas. Man teko jį restauruoti. Šią žiemą padariau ąžuolinę
lentą su jų bareljefais, saulute ir Pieta, kurią prieš kelias savaites
pritvirtinome. Dar šią žiemą padariau atminimo lentą Vilniaus sukilėlių
vado Buničiaus pavaduotojui Juozui Kiliui netoli jo gimtinės Pandėlio
kapinėse, kapų vartuose, nes jo kapo vieta nežinoma (buvo sušaudytas
Maskvoje). Vytautui Babiliui giminės tremtinių atminimui nutapiau
paveikslą Babilių šeimos tremtis. L. Juozonis šiemet restauravo
ir paties pagamintą ąžuolinį paminklą Aišbei Kriščiukaičiui bei
Pietario klėtelę netoli Antanavo. Apie 1986-uosius metus Pietario
klėtelę mes atstatėme, nes ją jau būtų nugriovę. Mano kaimynai Vaškeliai
davė lentų, o kraštotyrininkas iš Rumšiškių inžinierius Vytautas
Merkevičius vadovavo statybos darbams. Jų bei kitų savanorių dėka
klėtelę tada atstatėme, pasakoja kraštotyrininkas, teigiantis,
kad į šių žmonių gimtines nėra turistams būtinų rodyklių, kurias
jis į Pietario klėtelę, savivaldybėms užsakius, galėtų padaryti.
Tautodailininkas L. Juozonis prašo atsiliepti
žmones, ką nors žinančius apie prieš dvejus metus Kaune, Vilijampolėje,
iš savivaldybėje buvusios parodos pavogtus jo tapybos darbus ir
30 skulptūrėlių. Policija taip ir nesugebėjo jų surasti, nors vaizdo
kameros vagis užfiksavo. Senolis prašo padėti surasti vagis ir susigrąžinti
pavogtus darbus mat jie autoriui labai brangūs, tarsi vaikai,
nes savų vaikų jiems su 84-erių žmona mokslininke išradėja Liucija
Dievulis nedavė.
Ričardo ŠAKNIO nuotraukos
© 2010 XXI amžius
|