|
Laikas ir žmonės
Danutės Urbėtienės pedagogika
Dr. Aldona Kačerauskienė
 |
|
Urbėčių šeima
|
Danutė Urbėtienė diplomuota pedagogė, ilgametė
Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto Ikimokyklinio auklėjimo
kabineto metodininkė, vėliau vedėja, viena iš Lietuvos Didžiosios
kunigaikštienės Birutės draugijos atkūrėjų, ilgametė šios draugijos
Vilniaus skyriaus pirmininkė, apdovanota Krašto apsaugos ministerijos
medaliu Civiliams už nuopelnus (2009) ir antro laipsnio ženklu-medaliu
Už nuopelnus Vilniui ir tautai (2010). Beje, ji ilgametė XXI
amžiaus skaitytoja.
Šiandien, kai net aukšto rango politikai diskutuoja
apie fizinių bausmių taikymą auklėjant vaikus, pravartu išgirsti
daug nuo okupantų kentėjusios, didelę patirtį sukaupusios, tris
dukras užauginusios, į 89-sius gyvenimo metus įkopusios moters žodį.
Danutei Urbėtienei labai patinka plačiai paplitęs
posakis, kad vaiką reikia pradėti auklėti jau devynis mėnesius prieš
jam gimstant, netgi dar anksčiau. Pašnekovė ne kartą prisiminė savo
senelių šeimą, kurioje užaugo devyni vaikai. Ypač šviesi asmenybė
buvo močiutė Rozalija, mokiusi mylėti tėvynę, vertinusi mokslą.
Senelių idealus vykdė vaikai. Vienas jų sūnus tapo aviatoriumi,
kitas žuvo partizanų gretose. Apie Simoną Rapšį, savo tėvą, Danutė
pasakojo daugiausia. Jis labai mylėjo savo broliukus ir sesutes.
Kai šeima eidavo į laukų darbus, jis sakydavo: O kur mano venzliukas?
Venzliukas tai jauniausioji sesutė Vincutė, šeimos pagrandukas,
ją Simonas nešdavosi ant rankų.
Šios gausios, darnios šeimos vaikai savo gyvenimu
patvirtino tai, ko buvo išmokę namų mokykloje. 1919 metų pradžioje
dvidešimtmetis Simonas savanoriu išėjo į Panevėžio batalioną (4-ąjį
pėstininkų Mindaugo pulką), dalyvavo mūšiuose su bolševikais ir
bermontininkais, buvo patekęs į nelaisvę. Išsivadavęs kovojo toliau,
įvykdė žygdarbį. 1920 metais už mūšiuose parodytą narsą apdovanotas
I laipsnio Vyties Kryžiumi, 1930 metais jam pripažintas kūrėjo-savanorio
statusas. Prie pat Krekenavos gavęs 13 ha žemės sklypą, kūrė ūkį,
miestelyje pasistatė namą. Su žmona Kotryna idealiai sutarė, šeimoje
augantys trys vaikai Danutė, Aldutė ir Vygandas niekada negirdėjo
barnių: nemušti ir kitokiomis fizinėmis bausmėmis nebausti vaikai
perėmė tėvų gyvenimo būdą. Tėvas, savo kraują liejęs Nepriklausomybės
gynimo kovose, buvo aktyvus tėvynės mylėtojas: Krekenavoje įkūrė
Šaulių sąjungos būrį, buvo išrinktas į Panevėžio apskrities tarybą,
iš ten deleguotas į Seimą. Krekenavoje S. Rapšys dalyvaudavo ruošiant
miestelio šventes, statė spektaklius, buvo dūdų orkestro dalyvis.
Į renginius vesdavosi ir vaikus. Abi sesutės būdavo pasipuošusios
tautiniais drabužiais. Danutė dar ir dabar gali deklamuoti ilgiausius
patriotinius posmus, kadaise išmoktus iš tėvo. Kartu su tėvu vaikai
eidavo į bažnyčią. Jis visada išklausydavo pamokslą, kuris anais
laikais buvo sakomas pasibaigus šv. Mišioms. Ūkyje dirbo vienišos
vaikus auginančios merginos, kurių kiti nenorėjo samdyti. Čia net
arklį perdrožti botagu buvo draudžiama.
Kai Danutė baigė Panevėžio mergaičių gimnazijos
šeštąją klasę, teko apsispręsti dėl profesijos. Motina, akušerė,
labai pareiginga, visiškai atsidavusi mediko pašaukimui, svajojo
ir savo vyriausiąją dukterį matyti vilkinčią baltu chalatu. Tačiau
Danutė norėjo būti mokytoja. Mano svajonė buvo įstoti į Ukmergės
mokytojų seminariją. Tačiau kaip įveikti didelį konkursą? Ėjau keliais
apie Krekenavos bažnyčią, prašydama Dievą pagalbos. Laimingai įstojau.
Tėveliai neprieštaravo mano pasirinkimui, prisimena Danutė.
Mokslas seminarijoje pats šviesiausias gyvenimo
tarpsnis. Dėstytojai buvo geri auklėtinių bičiuliai, net sutikę
gatvėje užkalbindavo, patardavo. Grįžus į namus atostogų, teko dirbti
visus ūkio darbus. Parvykai iš rojaus, dabar pažink procią artojaus,
juokaudavo tėvas.
1940 metų bolševikų okupacija suartino žmones.
Okupantai užsimojo atimti Krekenavos bažnyčią ir kleboniją. Parapijiečiai
stojo ginti savo šventovę. Vienas aktyviausių gynėjų buvo S. Rapšys.
Ukmergės mokytojų seminarijoje dėstytojai ir seminaristai rinkdavosi
į pasitarimus, svarstydavo, kaip padėti kenčiančiai tėvynei. Kartą
į tokį pasitarimą atėjo Ukmergėje tarnavęs Petras Urbėtis, baigęs
Kauno karo mokyklą, pasirinkęs aviatoriaus specializaciją. Taip
susipažino du žmonės, kurie, nepaisant sunkių išbandymų, kartu nuėjo
ilgą gyvenimo atkarpą. Mane stebino Petro idealizmas, jo ištikimybė
ir meilė, prisimena Danutė.
Tuo tarpu šiurpą keliantys įvykiai sekė vienas
po kito. Paskutinį kartą tėvą mačiau Panevėžio autobusų stotyje,
kai grįžau į seminariją po Kalėdų atostogų. Atsisveikindamas jis
pasakė: Atmink, kad esi lietuvaitė. Nepadarysim gėdos savo tėvynei.
1941 metais gegužės 16 dieną tėvą suėmė. Jis buvo mirtinai nukankintas
per tardymą Čkalovo kalėjime. Lietuvos naujųjų kankinių, įrašytų
į Bažnyčios martirologą, sąraše įrašyta ir Simono Rapšio pavardė.
Birželio 14-ąją į Sibirą ištrėmė motiną, sesutę ir broliuką, kuris
mirė tremtyje. Tuojau po to suėmė Petrą Urbėtį, nudangino į tolimąjį
Norilską. Padedant giminaičiams, darbą gavau Kauno kūdikų namuose,
prisimena Danutė.
Prasidėjus vokiečių okupacijai Danutė grįžo į
Krekenavą, į nusiaubtus namus, kuriuose nebebuvo nei pianino, kuriuo
mėgo skambinti tėvas, nei baldų... Atgaivą rasdavo mokykloje. Ji
mylėjo mokinius, mokiniai ją. Kartą žiemą vaikai pamatė pro langą
per pusnis brendantį senyvą žmogų. Kai jis sukniubo, mokiniai ėmė
juoktis. Užteko mano žvilgsnio, ir klasė nurimo. Piktų žodžių neištardavau.
Beje, geri žodžiai daro stebuklingą poveikį, sako pašnekovė.
Iš atminties jai neišbluko jaunystėje girdėtas kaimo moters pokalbis
su sūneliu. Motina glostė vaikelį ir sakė: Joneli, tu pasakyk man
ką padarei. Tu visada manęs klausydavai. Tikriausiai taip nebedarysi?
Nebedarysiu, pasižadėjo vaikas.
Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai Danutė
sugrįžo dirbti į Kauno kūdikių namus. Iš tremties pabėgo motina,
paskui sesuo. Motina vėl buvo grąžinta į tremtį. Tuo metu gavo žinią
iš Petro: baigėsi jo įkalinimo laikas, tik neleidžia išvykti iš
Norilsko. Danutė išvyko į savanorišką tremtį. Ten jiedu susituokė.
Urbėčių šeimai pavyko gauti kambarį, kuris tapo Norilsko lietuvių
prieglaudos ir susibūrimo vieta. Dainuodavom, vakarodavom, valgydavom
Kūčias, prisimena D. Urbėtienė.
1956 metais su dukrom Virginija ir Audrone sugrįžo
į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Ir vėl atsėlino nelaimė. Per avariją
Petrui buvo sulaužytos abi kojos. Jis nebegalėjo vaikščioti. Ant
Danutės rankų naujagimė Jūratėlė. Paskui dar ir priežiūros reikalaujanti
iš Sibiro tremties grįžusi paralyžiuota motina. Laimei, augančios
trys dukrelės nekėlė auklėjimo problemų, niekada nebuvo baustos
fizinėmis bausmėmis, buvo suprasti, įvertinti jų poreikiai. Kai
kuriems pritarta, kai kurių mergaitės savanoriškai atsisakydavo.
Permąsčius pokalbį su D. Urbėtiene, formavosi
patarimas tiems, kurie vaikų auklėjimo problemas bando išspręsti
fizinėmis bausmėmis. Pažvelkime į save, paieškokime savo klaidų,
bandykime jas įveikti. Vaikai klauso tokios asmenybės, kurios žodžiai
nesiskiria nuo darbų.
© 2010 XXI amžius
|
