Amatai
Kepėja, siuvėja...
Bronius VERTELKA
|
Visų darbų meistrė pakruojiškė
Liucija Uržienė
Autoriaus nuotrauka
|
Liucija Uržienė jau keliolika metų gyvena Pakruojyje,
tačiau jos atmintyje neblėsta iš gimtinės išsinešti vaizdai. Augdama
kaime mokėjo dirbti beveik visus vyriškus ir moteriškus ūkiškus
darbus, sėsdavo prie verpimo ratelio ar į audimo stakles, neblogai
siuvo, netgi sugebėjo padaryti nestiprų naminį vyną ar troškuliui
numalšinti tinkamą salyklinį alų. Gyvendama Šiliškio kaime dainavo
chore. Jau 21-erius metus dalyvauja etnografiniame ansamblyje. Išgarsėjo
kaip pasakorė. Liucijai visada buvo lengviau žodžiu pasakyti nei
raštu parašyti. Pasakodavo patirtus gyvenimiškus įvykius, pridėdavo
ir savos kūrybos. Kad turi lankstų liežuvį, buvo pastebėta dar mokyklos
suole. Deklamuoti jai geriausiai sekėsi. O etnografinio ansamblio
koncertuose klodavo savo mamos prisiminimus iš tarnystės pas ūkininkus
laikų ar šiaip įdomius nutikimus. Turėjo pasiruošusi apie 20 tokių
pasakojimų nesiskundė atmintimi, savo minčių užsirašyti nereikėjo.
Išėjusi į sceną tik pradžioje jaudindavosi. Paskutinį kartą L. Uržienė
pasirodė Pakruojo kultūros centro scenoje praėjusį vasarį.
Pakruojiškė žinoma kepėja. Ji namuose iš ruginių
miltų kepa duoną. Jos rankų sušildyti duonos kepalai iškeliavo į
įvairias pasaulio šalis. Pakruojyje tinkamos krosnies neturi, todėl
jos paruoštą tešlą kubilėlyje išsiveža Mažeikonių kaime ūkininkaujantis
sūnėnas, o iškepa jo žmona ar nuvažiavusi Liucija. Tokios gardžios
duonos, kokią kepdavo anksčiau, pakruojiškė nebegalėtų pasiūlyti,
kadangi nebeišauginama reikiamos kokybės rugių. Anksčiau namuose
jų pasisėdavo, todėl ir duona išeidavo tikrai skani. Koncertuojant
su etnografiniu ansambliu, Liucija būtinai ir savo keptos duonos
nusiveždavo. O ją kepti išmoko iš mamos. Kaime būdavo įprasta
valgyti namuose keptą duoną. Jai užmaišant į tešlą niekada nedėdavo
mielių. Liucija tikisi, jog duonos kepimo amatą pratęs sūnėno
ūkininko žmona.
L. Uržienė sugeba net nagines siūti. Į mokyklą
eidama pati jomis avėjo. Tada kaime pjaudavo raguočius ir jų odą
panaudodavo naginėms. Odas išdirbdavo vadinami garboriai. Kaip siuvamos
naginės, Liucija nusižiūrėjo iš savo senelio. Pokario metais bateliai
būdavo nueiti į bažnyčią, o mokyklą pasiekti tikdavo naginės.
Jos žiemą taip sušaldavo, kad net barškėdavo. Lakstydami vaikai
po klasę džiaugdavosi, kad jų apavas barška. Kai išpjovė gyvulius
ir nebebuvo odos, nagines siuvo iš gumos. Savo gamybos naginėmis
Liucija apavė ne vieną etnografinio ansamblio dalyvį.
Paskutinį kartą naginių siuvimo amato L. Uržienė
mokė Balsių etnografinėje sodyboje stovyklavusius vaikus.
Jaunystėje pakruojiškė iš šiaudų darydavo sodus,
eidavo padėti šeimininkauti per laidotuves ar vestuves. L. Uržienės
gimtinėje išliko tėvų sodyba, bet joje šeimininkauja kiti žmonės.
Tebestovi šimtametės liepos, klevai. Suspaudžia širdį, matant dar
prosenelių statytus namus. Mirus vyrui ir atvykus gyventi į Pakruojį,
Liucija ilgisi gimtojo Šiliškio kaimo, kur liko jos nugyventi 70
metų.
Pakruojis
© 2010 XXI amžius
|