Gyvenimo žingsniai

Rugpjūčio 21 dieną iškilus Zanavykų krašto sūnus, Klaipėdoje gyvenantis fotožurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas, „XXI amžiaus“ autorius Bernardas Aleknavičius šventė 80-metį. Ta proga spausdiname jo trumpą pasakojimą apie save.

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Bernardas Aleknavičius Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Kai šiandien kas manęs paklausia, kuri iš dviejų dešimčių išleistų kraštotyrinio turinio knygų man pati brangiausia, norisi atsakyti, jog išleistos knygos jau ne mano, bet visų mūsų turtas, nes jose kalbama apie žmones, jų žingsnius, darbus, vargus bei rūpesčius, o mano indėlis jose labai nedidelis.

Esu fatalistas, nes jaučiau ir jaučiu, jog gyvenime kažkokia vidinė jėga vertė mane į rankas imti fotoaparatą, keliauti per Lietuvą, fotografuoti, o kai susikaupė nemažas šūsnis fotografijų ir jau nereikėjo dirbti valdiško darbo, vėl pabudo ta pati vidinė Jėga, kuri sukauptas nuotraukas vertė grupuoti, daug ką prisiminti, užrašyti tai, ką buvau matęs, patyręs, išgyvenęs. Ir visa tai darė ta pati nematoma Jėga, o aš buvau tik šios Jėgos klusnus vykdytojas.

Ir dar noriu pastebėti, jog spaudai parengtų knygų leidimui niekados neieškojau rėmėjų, kaip šiandien įprasta vadinti – sponsorių, nes tai be galo žema ir beprasmiška. Ir čia viskas vyko savaime. Viskuo pasirūpino leidėjai. Už visa tai esu dėkingas „Drukos“ ir „Eglės“ leidyklų vadovams, nes, ko gero, ir Juos vedžiojo ta pati nematoma vidinė Jėga.

Dėl šios vidinės Jėgos veikimo iš vieno artimo žmogaus esu patyręs ir nuoskaudą. Prieštarauta, jog neturėjau teisės leisti autorinius fotoalbumus apie Kristijoną Donelaitį ir Vydūną, o ir leidinys „Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtasis“ – neteisėtas, nes, anot kaltintojo, Adomo Brako tai nepažinojau, o medžiaga leidiniui surinkta iš įvairių šaltinių ir dailininkui artimų asmenų papasakotų prisiminimų. Aišku, tokie išsakyti kaltinimai skaudina, bet kai suvokiau, jog šis žmogus, tarsi prokuroras, šiuos kaltinimus žėrė ne savo, bet kito asmens lūpomis, teko tik nusišypsoti. Bet nuoskauda liko. Šią nuoskaudą savo atsiliepimais išlygino kiti, dažniausiai net nepažįstami žmonės. Palankaus įvertinimo susilaukė fotoalbumas „Vydūnas“, o už knygą „Donelaitis ir mes“ man pirmajam atkurtoje Lietuvoje buvo suteikta dr. Vinco Kudirkos premija – aukščiausias žurnalistinis įvertinimas Lietuvoje. Neliko nepastebėti ir kiti leidiniai. Apie knygą „Kai laisvės rytas aušo“ Daugailių (Utenos r.) parapijos klebonas mons. Petras Baltuška rašė: „Labai prasmingai pavadinote leidinį – „Kai laisvės rytas aušo“. Kiek daug dar mūsų tautoje žmonių, kuriems saulės šviesa, tiesa ir žuvusiųjų atiduota gyvybės auka yra menkavertė arba beprasmė. Tegul saulė Lietuvoj tamsybes prašalina“.

Šiuo leidiniu susižavėjusi ir vilnietė kraštotyrininkė Liuda Brilingienė. 2003 m. vasario 15 dieną ji rašė: „Kai atsisėdau su šia Brangenybe rankose, tai laikas ir sutirpo. Ir kiek daug „skarbo“ šioje knygoje suradau, kaip viskas čia kruopščiai sudėliota…“

Teigiamai leidinį „Kai laisvės rytas aušo“ įvertino ir kaunietė bibliografė Rita Dagienė: „Leidinys toks šiltas, minorinis, gražus ir jaudinantis. Ilgai svarsčiau, iš kur sėmėtės jėgų. Pagaliau suvokiau to gyvybės šaltinio pavadinimą – meilė tėvynei, gimtinei ir jos žmonėms“.

Palankiai buvo sutiktos ir „Eglės“ leidyklos 2008 ir 2009 metais išleistos knygos „Žemaičių žemės Rūpintojėliai“ bei „Kelionė. Einu per Lietuvą“. Anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas rašė: „Noriu pasidžiaugti Jūsų knyga-albumu „Kelionė. Einu per Lietuvą“, kurią Vilniaus knygų mugėje man padovanojo Antanas Stanevičius. Štai tokio pobūdžio albumai, bent man atrodo, patys vertingiausi: su palydimaisiais, kaip mes sakydavome, „nesenstančio gėrio“ tekstais, tarp kurių esama ir tikrų perliukų. Sveikinu!“

O zanavykų lygumų poetas, kraštietis Albinas Bernotas 2010 metų Verbų sekmadienio išvakarėse Argirdiškėje rašė: „Seniai turėjau Tau, Brangusis, padėkoti už tokią dovaną – „Kelionė. Einu per Lietuvą“. Graži, svari, profesionali knyga, profesionali visais atžvilgiais, apie nuotraukas ne man kalbėti, o tekstai šaukiasi didelių pagyrimų – mažos novelikės, prisotintos enciklopedinių faktų“.

Žmonėms reikia tylos ir dvasinio švytėjimo. Gal dėl to ir atsiranda jėgos, kurios kreipia žmogų eiti šiuo keliu, tarsi sako, nurodo, ką privalai padaryti prieš išeidamas iš šio pasaulio. Juk ir į šią žemę atėjome ne vien tik duoną valgyti.

Be išleistų kraštotyrinio turinio knygų, dar esu parengęs arba baigiu rengti šiuos leidinius:

1. „Žvejų kaimelio kronika“ – fotopasakojimas apie Kukuliškių kaimelio žvejų gyvenimą.

2. „Juos sutikau gyvenime“ I d. – per 250 fotodiptichų apie dvasininkus, mokslininkus, pedagogus, rašytojus, muzikus.

3. „Juos sutikau gyvenime“ II d. – per 250 fotodiptichų apie teatralus, dailininkus, architektus, visuomenės veikėjus.

4. „Tarsi žvaigždė šventa“ – K. Donelaičio kelias į Vakarų Lietuvą“.

5. „Donelaičio svajonių žemė“ – 99 mažalietuvių fotodiptichai.

6. „Sunku akmenėliui ant kelio gulėti“ – Vydūno viešnagės Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje.

7. „Gyvenimas pasakoje“ – fotopasakojimas apie Neringą ir ten gyvenantį dail. Eduardą Jonušą.

8. „Aisčių pasaka“ – fotopasakojimas apie mažlietuvių godas.

9. „Sugrįžtantys iš legendos“ – Tauro apygardos Žalgirio rinktinės kovų atspindžiai.

10. „Aš čia – gyva“ – mažlietuvių kelias į būsimus zanavykus.

11. „Rūpintojėli, nepalik mūsų“ – miniatiūros apie praeitį ir šių dienų gyvenimą.

12. Kartu su broliu Vincentu esu parengęs „Novužės krašto vaikai“ 4, 5 tomus ir baigiu rengti 9 ir 10 t.

Ar čia suminėti spaudai parengti leidiniai bus išleisti, tai jau ne mano galvos skausmas. Vidinės jėgos veržiamas, be įtampos, be forsavimo padariau tai, ką privalėjau padaryti, nes visa tai buvo užprogramuota man gimus. O jeigu bus duota laiko, tai gal dar išleisiu ir savo fotografijų rinktinę „Per Lietuvą teka Nemunas“, nes tai viso mano gyvenimo svajonė, kuri mane lydėjo nuo tos dienos, kai į rankas pirmą kartą paėmiau fotoaparatą.

Klaipėda

© 2010 „XXI amžius“