Šimtametė prieškario šaulė

Gintaras Lučinskas

Anelė Sinickienė Alytuje minint 100 metų jubiliejų

A. ir J. Sinickų šeima su dukromis Astute ir Regina. Noragėliai, 1948 m.

Šauliai Anelė ir Jonas Sinickai. Širvintos, 1940 m.

Prieškario Lietuvos šaulių sąjungos narė alytiškė Anelė Vasiliauskaitė-Sinickienė 2010 metų gegužę atšventė garbingą 100 metų jubiliejų, todėl buvo įdomu išgirsti visą amžių nugyvenusios moters pasakojimą apie nueitą gyvenimo kelią ir istorinę praeitį.

Anelė Vasiliauskaitė gimė 1910 m. gegužės 26 dieną Alytaus apskrities Alytaus valsčiuje, Kriaunių kaime (Rumbonių parapijoje), ūkininkų Petronėlės (Mankauskaitės) ir Jurgio Vasiliauskų šeimoje. 1914 metais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Vasiliauską mobilizavo į Rusijos kariuomenę, iš kurios jis grįžo tik 1917 metais. Kol tėvas tarnavo kariuomenėje, likusiesiems šeimynykščiams padėdavo motinos brolis Antanas Mankauskas. Šeimoje augo aštuoni vaikai. 23 ha ūkyje darbų netrūko: vasarą – lauko darbai, žiemą – audimas, verpimas. Tėvas Jurgis dar užsiėmė amatais: kaustė arklius, meistravo vežimus, roges, o žiemą vaikams karuseles ant ledo. Visi buvo darbštūs, tad didesnių nepriteklių nepatyrė.

A. Vasiliauskaitė mokėsi Alytaus valsčiaus Dubėnų pagrindinėje mokykloje, po pamokų vaidino dramos būrelyje, turėjo gražų balsą. Priklausė ir „Pavasarininkų“ organizacijai. Mokytojas Motiejus Ražanskas buvo puikus pedagogas.

1932 m. lapkritį Panemuninkų mokykloje pradėjo dirbti mokytojas, atsargos karininkas Jonas Sinickas. Jis buvo aktyvus renginių organizatorius, į veiklą įtraukdavo ir vietinį jaunimą. O jauni žmonės dideliame Vasiliauskų name rinkdavosi padainuoti, pašokti. Renginių metu ir užsimezgė Anelės ir Jono meilė. 1934 m. rugpjūčio 25 dieną Anelė ir Jonas Sinickai susituokė Rumbonių parapijos bažnyčioje. Tų pačių metų spalį šeima persikėlė gyventi į Panarą (Liškiavos vls.), kur mokytojas buvo paskirtas dirbti pradinėje mokykloje. 1935 metais J. Sinickas dalyvavo šaulių fizinio lavinimo kursuose Palangoje, iš čia parvežė mylimai žmonai gintaro karolius. Nupirko juos už 50 litų – tuo laiku tai buvo labai dideli pinigai, tačiau mokytojai gaudavo neblogą atlyginimą (apie 150–180 Lt.). Karolius senolė išsaugojo iki šių dienų.

„1935 metų vasarą Merkinėje vyko Senovės dienos. Sutinkant Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną, aš vadovavau ir vedžiau šaulių moterų būrį, o mano vyras Jonas vadovavo šauliams. Teko šaudyti šaudykloje iš karabino. Su Ryliškių šaulėmis vykome ekskursijon į Kauną, aplankėme šokolado fabriką „Tilka“. 1940 m. pavasarį važiavome į Vilnių, lankėmės ir prie J. Basanavičiaus kapo. Aktyvi buvau“, – prisiminė jaunystę pasakotoja. Kartu su vyru mokytoju ji gyveno įvairiose vietose – Klepočiuose, Ryliškiuose, Noragėliuose, po karo – Janėnuose, Plasapninkuose, Druskininkų kaime. Buvo ištikima vyro pagalbininkė ir palydovė bei gera šeimininkė: palepindavo mylimą vyrą ir skaniais tortais.

1939 metais A. Sinickienė baigė Žemės ūkio rūmų organizuotus kursus Ryliškiuose, įgijo kulinarijos ir kitų praktinių įgūdžių, 1942 metais baigė Žemės ūkio rūmų organizuotus mezgimo kursus Seirijuose. 1941 m. birželio 14 dieną jauną šeimą buvo numatyta ištremti į Sibirą. Tik laimingas atsitiktinumas padėjo išvengti šiurpios kelionės: tuo metu J. Sinickas dalyvavo mokytojų konferencijoje Alytuje, Šaulių namuose, o A. Sinickienė su dukra iš Seirijų maršrutiniu autobusu ruošėsi važiuoti į Alytų, o vėliau visi kartu – į krikštynas vyro tėviškėje Šlavančių kaime. Namuose priešai nieko nerado. Sužinoję apie iškilusią grėsmę Sinickai iki karo pradžios slapstėsi ir nakvojo kaimynų kluonuose.

Karo pabaigoje Noragėliuose į namus užėję raudonieji partizanai atėmė iš mokytojo rašomąją mašinėlę. Buvo sunkumų, kai vėl sugrįžo sovietų okupantai. Teko persikelti gyventi kitur, nes abu – buvę šauliai, o vyras dar ir karininkas – sovietų valdžiai atrodė nepatikimi. 1947 metais sovietiniai aktyvistai „išbuožino“, o 1951 metais privertė iš savo ūkio Kriaunių kaime persikelti į Zaidus. Sinickams pasidarė lengviau gyventi, kai 1960 metais Alytuje pasistatė namą. Jame šimtametė senolė, vyresniosios dukros prižiūrima, ir dabar gyvena. Ponia Anelė per radiją klausosi pamaldų, domisi politika, turi savo nuomonę apie valdžią.

„Aš gyvenu jau septintoje santvarkoje, išgyvenau du baisius karus. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai žiaurūs buvo. Prisimenu, atėmė mūsų kiaulę, sumušė mano tėvą, kai šis nenorėjo turto atiduoti. Smetonos laikais valdininkai nevogė, vertino savo tarnybą, buvo patriotiškesni. Žmonės, ypač jaunimas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, negirtavo. Brolis Andrius baigė Karo mokyklą, vėliau tapo mokytoju; brolis Jurgis tarnavo policijoje, o brolis Stasys pokaryje tapo partizanu ir žuvo. Sovietmečiu labai tikėjome ir laukėme, kada Lietuva vėl bus laisva“, – kalbėjo pašnekovė.

J. Sinickas mirė prieš 23 metus, tačiau dvi dukterys, keturi vaikaičiai ir penki provaikaičiai neleidžia senolei pasijausti vienišai, dažnai aplanko. Vaikaitė Rima, socialinių mokslų daktarė, 100 m. jubiliejaus proga įteikė nepaprastą dovaną – Gyvenimo kroniką. Knygoje-albume sudėta daugiau nei 100 nuotraukų iš jubiliatės gyvenimo.

Dukros Astutės Laurinavičienės teigimu, mama mėgsta bendrauti, ragina neliūdėti, pati nestokoja optimizmo – gal tai ir yra ilgo gyvenimo paslaptis.

Alytus
Asmeninio archyvo nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“