„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2011 m. vasario 11 d., Nr. 1 (39)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Sovietine baidare į laisvąjį pasaulį

Antanas Sakalauskas ir Petras Katinas
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Kaune gyvenančiam vokiečių kalbos specialistui Antanui Sakalauskui sovietmečiu teko patirti bolševikų „duonos“ skonį. Tai puikus žmogus ir buvęs geras „XXI amžius“ politinio apžvalgininko Petro Katino bičiulis.

1957 m. liepos 16 dieną sovietinio žvejybos tralerio komanda atviroje Baltijos jūroje už 62 jūrmylių nuo kranto pastebėjo vienišą baidarės irkluotoją, kuris buvo sulaikytas ir perduotas atskubėjusiems pasieniečiams. Šis dvidešimtmetis drąsuolis, pasiryžęs maža baidare įveikti šėlstančią Baltijos jūrą ir pasiekti Švedijos krantus, buvo Antanas Sakalauskas.

 A. Sakalauskas gimė 1937 m. birželio 10 dieną  Klaipėdos krašto Pagėgių apskrities Lauksargių miestelyje. Šeimoje dar augo brolis Romualdas ir sesuo Danutė. Vaikai buvo auklėjami patriotiškai. Namuose kabojo Vytauto Didžiojo, Jono Basanavičiaus, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno portretai (Antano senelė iš mamos pusės buvo S. Girėno motinos sesuo). Abu tėvai buvo neblogi dainininkai, mama gerai mokėjo vokiečių kalbą, kurios pramoko ir Antanas.

1945 metais suėmė tėvelį ir nuteisė 25 metams. Šeimai teko sunkiai verstis. Dar mokydamasis Kražių mokykloje Antanas dažnai susimąstydavo apie gyvenimo tikslą ir pareigą tėvynei. Jaunuolis stojo mokytis į Klaipėdoje įkurtą jūreivystės mokyklą, į kurios pirmą kursą 1956 metais buvo priimta 60 kursantų. Buvo mokoma rusų ir anglų kalbomis. Tačiau okupantai išsigando, kad atviroje jūroje gali  nesuvaldyti „nacionalinių“ kadrų ir visą  šturmanų ir motoristų kursą paleido. Antanas pradėjo ruoštis pabėgimui iš sovietinio „rojaus“: įsidarbino Klaipėdos kojinių fabrike, be to, būdamas geras mechanikas remontavo sunkvežimius, dirbo mūrininku. Užsidirbęs pinigų nusipirko baidarę, kompasą ir kitus kelionei reikalingus daiktus.

Pradėjo nuolat treniruotis – Kuršių mariose baidare kasdien nuplaukdavo po 10–15 kilometrų. Atidžiai stebėjo pasieniečių darbą. 1957 metų naktį iš liepos 13-osios į 14-ąją pradėjo savo kelionę. Pirmą naktį  Antanas irklavo negailėdamas jėgų ir įveikė maždaug 35 kilometrus. Kitą dieną jis keliskart girdėjo danguje ūžiant lėktuvo variklį. Laimei, dangų dengiantys debesys ir rūkas neleido jo pastebėti. Trečią dieną jūroje kilo audra su perkūnija, dėl to irtis darėsi vis sunkiau. Reikėjo laikytis 285 laipsnių azimuto, o kompasas dažnai šlapo. Ketvirtą parą jūra aprimo, bet bėgliui jau baigėsi jėgos. Per tą laiką jis nė karto nebuvo numigęs,  pasibaigė gėlo vandens atsargos. Prasidėjo haliucinacijos. Bandė gerti jūros vandenį, bet tuoj išvemdavo. Pasimelsdavo ir vėl sukaupęs paskutines jėgas irklavo. Staiga išgirdo žuvėdrų klyksmą – vadinasi, artėja Gotlando salos krantas (Švedija). Netrukus išvydo baltą laivą – kaip jam buvo aiškinta jūreivių mokykloje, tai turėjo būti Švedijos laivas, tačiau  laivas buvo sovietinis – stiebe buvo iškelta raudona vėliava. A. Sakalauskas nesutriko, savo dokumentus išmetė į jūrą, išskleidė pasisiūtą Švedijos  vėliavą ir taisyklinga vokiečių kalba ramiai aiškino laivo denyje stovintiems žvejams, kad jis jūroje pasiklydęs švedų sportininkas. Bet dabar jau susiorientavo ir grįžta namo. Tačiau rusų tas neįtikino. Neva vėliava švedų, kalba vokiškai, o baidarė sovietinė. Jį privertė lipti į laivą ir areštavo. Po kelias dienas trukusios apklausos Klaipėdoje A. Sakalauską išvežė į Vilnių. KGB vidaus kalėjime jį aplankė pats Lietuvos SSR  KGB vadas generolas K. Liaudis. Jis stebėjosi, kaip Antanas galėjo jūroje baidare nuplaukti 150 jūrmylių.

Per keturis mėnesius A. Sakalauską tardė septyni tardytojai, tačiau jiems taip ir nepavyko jam prisegti SSRS baudžiamojo kodekso 58-ojo straipsnio (tėvynės išdavystės), todėl 1957 m. spalio 10 dieną jis buvo nuteistas dvejiems metams nelaisvės – už SSRS valstybės sienos pažeidimą. Kalėjime griežtas režimas ir prastas maistas pakenkė Antano sveikatai. Išėjo iš kalėjimo toks išsekęs, kad vos galėjo paeiti keletą šimtų metrų. Išėjęs į laisvę Antanas turėjo trejus metus tarnauti SSRS Šiaurės laivyno bazėje Severomorske.  Su juo kartu tarnavo būsimasis Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios akto signataras Antanas Račas. A. Sakalauskas įstojo į slaptą „Lietuvio“ būrelį, kurio nariai diskutavo politinėmis temomis, kartu švęsdavo okupantų uždraustas tautines, religines šventes. Baigęs tarnybą sovietų kariuomenėje, A. Sakalauskas įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, studijavo germanistiką. Jį baigė 1966 metais. Pradėjo dirbti Kauno politechnikos institute Užsienio kalbų katedroje dėstytoju-asistentu, vedė kurso draugę Juliją Skalaitę. Šeima užaugino sūnų Žilviną.

Visą laiką A. Sakalauską stebėjo KGB. 1971–1972 metais A. Sakalauskas pasinėrė į legalią Kraštotyros draugijos veiklą, čia sutiko nemažai bendraminčių. Nors atrodė, jog sovietinė imperija neįveikiama, tačiau kraštotyrininkai kėlė tautiečių sąmoningumą, meilę Tėvynei. A. Sakalauskas ir jo bendražygiai dėl objektyvių priežasčių taip ir nespėjo sukurti stiprios antisovietinio pogrindžio organizacijos. 1973 m. kovo 27–28 dienomis A. Sakalausko, I. Rudaičio, Š. Žukausko bei jų pažįstamų Vidmanto Povilionio ir Petro Katino butuose buvo atliktos kratos, rasta „antitarybinio“ turinio literatūros ir kitų įkalčių. Kiti bendraminčiai, gyvenę Kražiuose, Užventyje ir Rietave, buvo perspėti ir spėjo paslėpti draudžiamą literatūrą. Tą padarė Antano sesuo Danutė su vyru Adolfu Dužinu. O į draudžiamos literatūros sąrašą pateko apie 200 leidinių: Bostone išleistos „Lietuvių enciklopedijos“ XV tomas, „Karo archyvo“ keturi tomai, Petro Klimo knyga „Iš mano atsiminimų“, karo metais pasirodęs poezijos rinkinys „Rūsčios dienos“ ir pan. Nuosprendis buvo paskelbtas 1974 m. kovo 5 dieną. A. Sakalauskas nuteistas penkeriems metams kalėjimo. Toje byloje nuteistas ir Vidmantas Povilionis (būsimas Lietuvos Respublikos Kovo 11-osios akto signataras, diplomatas Lenkijoje ir Graikijoje), kuriam buvo skirti dveji metai laisvės atėmimo. Kalėti teko Mordovijoje, Urale. Pasak Antano, kalėti Lietuvoje buvo daug sunkiau. Po bausmės atlikimo atsigauti ir įsitraukti į pilnavertį gyvenimą padėjo artimiausi žmonės – žmona Julija, Antanas Račas, Petras Katinas, kun. Zigmas Grinevičius ir kiti.

A. Sakalauskas ir šiandien domisi Lietuvos politinio gyvenimo naujienomis. Jis vokiečių turistams veda ekskursijas ne tik po Kauną, bet ir po Latviją, Estiją, Suomiją ir Karaliaučiaus sritį, o lietuvių ir rusų turistams – po Vokietiją, Lenkiją, Čekiją ir Slovakiją. Antanas apgailestauja, kad stinga to skaidrumo ir idealizmo, kuris taurina žmogų, gaivina sielą.

Pagal „Genocidas ir rezistencija“ parengė Kazimieras Dobkevičius
Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija