Nedingę be žinios

Vytautas Visockas

Šimtametė Liudvika Juodienė

Šimtametė Liudvika Juodienė

Aštunto pulko birutietės. Antra iš dešinės – Liudvika Juodienė

Šimtas metų net valstybių, tautų gyvenime nemažas laiko tarpas. Per tiek metų žlugo Rusijos tautų kalėjimas ir ant jo griuvėsių buvo pastatyta dar baisesnė Lenino ir Stalino Gulagų imperija. Per šimtą metų Lietuva prisikėlė, vėl buvo sutrypta, vėl prisikėlė. Ir visa tai matė, visu savo gyvenimu patyrė Liudvika Juodienė, liepos 19 dieną šventusi šimto metų jubiliejų.

Per savo amžių moteris du kartus ištekėjo už to paties vyro, nūnai jau seniai iškeliavusio iš šios ašarų pakalnės. Užaugino dvi dukras... Šiandien ji gyvena Vilniuje, Lazdynuose. Vis dar labai gyvybinga, puikios atminties, gyvena jaunų dienų prisiminimais.

Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininko kapitono Prano Juodžio žmonos šviesus ir laimingas gyvenimas pasibaigė 1940-aisiais, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai. Lietuvos karininkus ir šaudė, ir trėmė, dar kiti pasitraukė į miškus, o paskui buvo suguldyti miestelių aikštėse, sumesti į šulinius...

Prano Juodžio likimas susiklosė kiek kitaip. Vartau išlikusias nuotraukas – labai brangų šimtametės P. Juodienės turtą. Štai Šiaulių aštunto pėstininkų pulko karininkai ir puskarininkiai prie „Aušros“ muziejaus 1933-aisiais. Pranas Juodis su miline, kailine kepure ir baltom pirštinėm. Vestuvinė Juodžių nuotrauka – 1934-ieji. Karininkų šeimų išvyka prie ežero. Štai aštunto pulko birutietė L.Juodienė krašto apsaugos ministrui įteikia paaukotus pinigus, skirtus ginklams įsigyti – 1939-ieji. Visi linksmi ir laimingi, dar neįtaria, kad jau pasirašyta sutartis, pagal kurią jie taps tremtiniai, kaliniai, bus  persekiojami. Kol kas šis juodas paktas guli seife, kol kas Ribentropo ir Stalino išlaktas vynas dar netapo krauju. Bet taps.

Šimtametė L. Juodienė gerai prisimena nerimo kupinas dienas iki karo, kai Lietuvos kariškiai, politikų valia neiššovę nė vieno šūvio, nepralieję nė vieno kraujo lašo, tapo visiškai priklausomais nuo okupanto valios. Suims – nesuims? Kada tai įvyks? Šie klausimai Praną ir Liudviką Juodžius kamavo iki pat karo pradžios. Aštunto pėstininkų pulko, dislokuoto Šiauliuose, kapitonas P. Juodis atsidūrė Varniuose, paskui Vilniuje, Pabradėje. Šiame pasienio miestelyje jį ir užklupo karas, padėjęs galutinai apsispręsti pasilikti Lietuvoje, okupuotoje rudųjų.

Skaitau Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, išduotą Juodžių dukrai Daivai Aurelijai Daugintienei. Ištraukose iš okupantų bylos „Nelegaly Nr. 111“ surašyta, ką okupacijos metais veikė kapitonas P. Juodis ir jo žmona L. Juodienė. Lietuvos kariuomenės kapitono, generolo Plechavičiaus armijos bataliono vado Prano Juodžio žmona L. Juodienė-Ulčinaitė buvo įtariama priklausiusi „lietuvių nacionalistiniam pogrindžiui“ ir skleidusi „antitarybinę agitaciją“. L. Juodienė „po Lietuvos TSR išvadavimo nuo vokiškųjų grobikų gyveno pusiau legalioje padėtyje, turėdama fiktyvius dokumentus. 1946 m. kovo mėn. buvo sulaikyta MVD Šiaulių apskrities skyriaus ir sutiko paskatinti legalizuotis savo vyrą P. Juodį, todėl buvo paleista, bet nuo MVD organų pasislėpė, t. y. vėl perėjo į nelegalią padėtį“, – konstatuoja atėjūnai.

MGB Šiaulių apskrities 1948 metų pažymoje parašyta, lad L. Juodienės tėvas Juozas Ulčinas „savo ūkyje slėpė P. Juodį, buvusį Plechavičiaus armijos kapitoną, kuris, atėjus Raudonajai armijai į sovietų Lietuvą, perėjo į nelegalią padėtį, užmezgė ryšius su nacionalistiniu pogrindžiu ir vykdo kontrrevoliucinį darbą prieš sovietų valdžią“.

L. Juodienės tėvai, stambūs ūkininkai, 1948-aisiais atsidūrė Sibire, Irkutsko srityje, ir iš ten nesugrįžo, o Pranas ir Liudvika Juodžiai su dviem dukrom stebuklingai išvengė tremties, mirties ir kalėjimo. Kapitonas P. Juodis slapstėsi pas gimines, pažįstamus, šiaip gerus žmones. Jam pavyko pakeisti pavardę. O buvo taip. Masiuliškių kaime, esančiame netoli L. Juodienės tėviškės, mirė Kazimieras Baltrušaitis. Kapitonui P. Juodžiui kilo gera mintis: pabandyti tapti Kazimieru Baltrušaičiu ir taip legalizuotis. Reikia gauti mirusiojo gimimo liudijimą, su juo (ir dovanomis) nueiti pas rusų komendantą ir paprašyti naujo paso, vietoj „pamestojo“. Šituos reikalus sėkmingai sutvarkė kapitono žmonos sesuo Bronė Aleknienė. Vis dėlto naują pasą atsiimti reikėjo jau pačiam „Kazimierui Baltrušaičiui“. Nerimo ir abejonių buvo nemažai, bet viskas baigėsi gerai. Nuo to momento iki mirties kapitonas Pranas Juodis buvo Kazimieras Baltrušaitis, stalius. Liudvika Juodienė susigrąžino mergautinę Ulčinaitės pavardę.

Dabar jau tėvas galėjo atsikelti gyventi arčiau mūsų. Netoli Kauno, Vieškūnų kaime, buvo medelynas, kuriame jis įsidarbino staliumi, ten ir gyveno, pasakoja šimtametės dukra Daiva Daugintienė. Tėvas ateidavo pas mus šeštadieniais vakarais, jau sutemus, o išeidavo kitos dienos vakare. Jo niekada nevadinau tėvu. Tai buvo „Jis“. Jis atėjo, Jis pasakė, Jis atnešė, ir visos trys žinojome, apie ką kalbama. Ateidavo, nešinas nutrintą odinį portfelį, pilną agurkų, pomidorų, rudenį – svarainių. Ne kartą mama mums primygtinai aiškindavo, kad niekad niekam nesakytumėm, kur yra tėvas. Kodėl mama taip kalbėjo? Juk aš iš tikrųjų nežinojau, kur yra mano tėvas!

Medelynas, kuriame dirbo naktinis svečias, turėjo atsidurti Kauno marių dugne. Ką daryti? Gyventi siūlomame bendrabutyje ar statytis namą? Likimo ironija: sovietų valdžia buvusiam „Plechavičiaus armijos kapitonui, perėjusiam į nelegalią padėtį, užmezgusiam ryšius su nacionalistiniu pogrindžiu ir vykdančiam kontrrevoliucinį darbą prieš sovietų valdžią“, „dingusiam be žinios“ skiria sklypą namo statybai. Tariamasis K. Baltrušaitis nusiperka seną rąstų namą ir persiveža jį į Kauną, Panemunę. Lipdo, stato, stengiasi dukroms ir žmonai palengvinti gyvenimą.

„Laikyti brandos egzaminus jau važiavau iš Panemunės, – prisimena Daiva Daugintienė. – Nors namas nebuvo galutinai įrengtas, bet jau gyvenome kartu su tėvu. 1958 metais tėvai susituokė dar kartą ir mama tapo Baltrušaitiene. Deja, drauge gyventi buvo lemta neilgai: 1964-aisiais tėtis mirė ir buvo palaidotas Panemunės kapinėse kaip Pranas Juodis. Dokumentuose jo pavardė teismo keliu buvo atstatyta tik 1991-aisiais.

Negaliu nepaminėti kapitono Prano Juodžio dukters, dailininkės keramikės Daivos Aurelijos Daugintienės šeimos tragedijos, netiesiogiai susijusios su tų pačių okupantų padarytomis skriaudomis. Vilniaus dailės institute karininko dukra susipažino su Rimantu Dauginčiu, 1968 metais už jo ištekėjo. Tai tas pats Rimantas Daugintis, kuris sukūrė įspūdingų monumentalių skulptūrų („Barnabas išeina į jūrą“, „Naktigonė“, „Versmė“, „Lakštingala“), Pranciškaus Skorinos, Kristijono Donelaičio, Maironio, Vaižganto portretus. Tai jis 1990 m. gegužės 19 dieną Budapešte susidegino, protestuodamas prieš visų mūsų gyvenimus traiškančią jėgą. Apie savo vyrą Daiva Daugintienė autobiografijoje rašo: „Mano vyro Rimanto Dauginčio tėvas buvo partizanas, mama – ištremta į Vorkutą. Kai jam buvo 14 metų, mama iš Vorkutos grįžo. Apie savo tėvą jis nieko nežinojo ir dėl to sielojosi. Okupacija jam buvo sunkiai pakeliama. Sakydavo: ne savo dainas dainuojame, ne savo šventes švenčiame.

Tik praėjus dešimčiai Lietuvos nepriklausomybės metų sužinojome, kad mano vyro tėvas Vytautas Vitalis Daugintis-Bagūnas, Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas, žuvo 1949 m. vasario 7 dieną prie Palangos. Deja, šito mano vyras jau nesužinojo. 1990 metais iš Dailininkų sąjungos gavęs pasiūlymą dalyvauti medalių simpoziume, važiavo į Vengriją. Incidentas įvyko Sovietų Sąjungos ir Vengrijos pasienyje. Jausdamasis jau nepriklausomos valstybės piliečiu, protestuodamas prieš svetimos valstybės pasieniečių neleistiną elgesį jis apsipylė degiu skysčiu ir užsidegė“.

Taip ir nesužinojo apie garbingą tėvo gyvenimą ir mirtį. Šia prasme Prano Juodžio dukroms pasisekė labiau – jos vis dėlto sužinojo, kad Jis, tas naktinis svečias, atnešdavęs daržovių ir vaisių, buvo jų tėvas.

Blogio imperija labai stengėsi, kad be žinios dingtų ištisos tautos ir valstybės, ne tik patriotiškiausiai nusiteikę tų tautų žmonės. Bet „dingę be žinios“ nedingo – jie sugrįžo ir vis dar sugrįžta pas savuosius: knygose, prisiminimuose, saujoje žemių, jaunosios kartos parvežtų iš sibirų... Juos nuolat prisimena ir šimtametė Liudvika Juodienė.

© 2011 „XXI amžius“