Už meilę tėvynei kalintas sovietų ir nacių

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Rašinėti Vladas pradėjo tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje Asmeninio archyvo nuotrauka

1940 metų birželio 15-ąją įvykdyta klastinga sovietų okupacija pakeitė tautos gyvenimą, sujaukė žmonių likimus. Inteligentai, karininkai, tarnautojai mąstė, kaip pasipriešinti okupantų vykdomai  prievartai – ūkio naikinimui, kultūros griovimui, ateizmo propagavimui. Neramios ir maištingos sielos aukštaitis,  Lietuvos patriotas, ateitininkas Vladislovas Telksnys negalėjo taikstytis su tautos pavergimu, jos idealų paniekinimu, todėl į pasipriešinimo gretas įsitraukęs  jau 1941 metų pradžioje ir buvo NKVD suimtas bei įkalintas. Vėliau, pirmomis karo dienomis, šis pogrindinės spaudos darbininkas įsitraukė į 1941 metų birželio sukilimą, tęsė pogrindžio darbą ir nacių okupacijos metais. Nepriklausomybės metais Vladas yra parašęs keturias biografines knygas, kuriose pasakoja apie tautiečiams daromą sovietinės ir nacistinės okupacijų žalą. Už meilę tėvynei jis buvo įvertintas tik pastarųjų amžių sandūroje – 1999 m. – apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, 2001 m. – Vyčio kryžiaus ordinu. Labiausiai už viską 96-erius savo gyvenimo metus skaičiuojantis žmogus mylėjo tėvynę, laisvę ir nesitaikstė su jokiais suvaržymais, nesvarbu ar jie buvo įvesti savųjų, ar okupantų. Vladas visada drąsiai reiškė savo nuomonę. O tiesą sakantys, tvirtų įsitikinimų žmonės buvo, yra ir bus nemėgiami represinių valdžių. Už tai, kad priklausė ateitininkams valdant tautininkams (pastarieji buvo užslopinę šios organizacijos veiklą) ir drįso pakritikuoti valdžią, Vladas 1935 metais Ukmergės karo komendanto buvo ištremtas metams iš Ukmergės apskrities (dėl to vėliau jo nepriėmė į aviacijos mokyklą), už bendradarbiavimą laikraštyje „Laisvoji Lietuva“ – raudonųjų komunistų įkalintas Kauno kalėjime, o už darbą leidinyje „Į laisvę“ – rudųjų nacių ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Šiandien šis Lietuvos patriotas gyvena kukliame namelyje Kauno Vilijampolės rajone, kur viename kambarėlyje 1958–1960 m. buvo prisiglaudęs iš tremties grįžęs antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Šiemet vasario pradžioje Vlado dėka ant namo atsirado ir tai primenanti memorialinė lenta.

Į Kauną dirbti ir mokytis gimnazijoje Vladas atvyko turėdamas 19 metų. Ją pabaigęs svajojo siekti mokslų aukštojoje karo aviacijos mokykloje. Jaunuolis norėjo tapti lakūnu. Atvykęs į laikinąją sostinę Vladas apsigyveno Bernardinų gatvėje pas kunigą Vincentą Bylą, pas kurį gyveno mokytojų seminarijoje besimokanti vyresnė sesuo Stefa. Dar besimokydamas Molėtų progimnazijoje jaunuolis priklausė ateitininkų organizacijai. Vlado tvirtoms katalikiškoms nuostatoms įtakos turėjo ne tik dvasinga namų aplinka, bet ir daug vyresnis brolis (pirmos tėvo žmonos) kunigas Steponas Telksnys (1899-1974). Netikėtai sutikęs kaimynystėje gyvenantį buvusį bendramokslį Aloyzą Mickevičių, jo paskatintas Vladas ir Kaune įsijungė į ateitininkų veiklą. Nors ji ir buvo tautininkų uždrausta mokyklose, jaunuolis to nepabūgo. Vėliau įsitraukė į „Pavasario“ redakcijos darbą. Okupacijos metais bendradarbiavo leidžiant pogrindinę spaudą.Visus šiuos darbus dirbo be jokio atlygio. Tų laikų išgyvenimus aprašė savo paskutinėje prisiminimų knygoje – apysakoje „Prašau sušaudyti“, deja, išleistoje tik 2007 metais ir vos 300 egzempliorių tiražu parėmus ne valstybiniams, o privatiems rėmėjams. Knygoje išsakomi ir pirmieji nerimą keliantys jaunųjų katalikų nuogąstavimai bei nuojauta, kad šalis gali būti okupuota sovietų: Žinokit, vyrai, kad bręsta rimti įvykiai pasaulyje, gelbėk, Dieve, Lietuvą, kad jie ją aplenktų. Vilties mažai.(...) – Mes nenorime, o gal bijome apie tai kalbėti. Reikia visais varpais skambinti, nes kol išsijudinsime, matysime, kad komunistas jau sėdi Prezidentūroj...

Tačiau patriotiškai nusiteikusių jaunuolių veikla nesustabdė grėsmingų įvykių –1940-ųjų birželį į Lietuvą įžengė Raudonoji armija. Prisimindamas tuos laikus garbaus amžiaus sulaukęs Vladas pasakojo, kad nors ir įsidarbino sovietų valdomo „Inkaro“ fabriko medicinos punkte felčeriu (šią specialybę įgijo tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje 1936-1937 m.), tačiau su draugais naktimis „griaužė tarybinės santvarkos pamatus“ – spausdino ir platino atsišaukimus nukreiptus prieš okupantus, vėliau ir pogrindinį laikraštį „Laisvoji Lietuva“. Pasak jo, laisvė užėjus sovietams buvo taip suvaržyta, kad „net už pasakymą, kad šveicarų laikrodžiai geresni už rusiškus“, lietuviai buvo sodinami į kalėjimus. „Ir skrybėlaites visos nusiėmėm...,“ – prisimindama tuos laikus tarsteli žmona Danutė Banionytė-Lankaitienė, mat grįžęs iš koncentracjos stovyklos Vladas dėl saugumo išsikėlė ne tik iš Kauno (jį ir žmoną sekė tiek naciai, tiek komunistai), bet ir susigalvojo sau naują Lankaičio pavardę. Šeima 33 metus gyveno su šia pavarde, kol 1974 metais Šiauliuose neužkliuvo KGB pulkininkui Stasiui Paulauskui. „Tačiau buvo kiti laikai, tad Sibiro ir kalėjimo išvengėm, tačiau turėjome parašyti prašymą, kad keičiame Telksnio pavardę į Lankaičio ir išvykti iš Šiaulių rajono. Po kiek laiko, 1977-aisiais grįžome į Kauną ir nusipirkome lūšna pavirtusį namelį, kurį suremontavę gyvename ir dabar,“ – prisimindama neramų savo gyvenimą pasakojo Vlado žmona ir aktoriaus Donato Baniono sesuo Danutė. Apie savo pogrindinę veiklą pirmaisiais okupacijos metais V. Telksnys (Lankaitis) minėtoje knygoje rašo: Netikėtai sutikau Juozą. – (...) Vladai, ruoškimės rimtam darbui – rotatorium išleisti pogrindinį laikraštį. Proklamacijas spausdina daug grupių. Reikia laikraščio, ne bet kokio – rimto. Kuris Lietuvos žmonėms puoselėtų vienintelį Lietuvos laisvės, nepriklausomybės siekį. Skelbtų okupantų daromas piktadarybes, gyventojų patirtas kančias. Kad susidūrę su išbandymais nesusvyruotų, atsilaikytų, nepasimestų. Kaip pats manai, geras laikraščio pavadinimas „Laisvoji Lietuva“?/– Geras. O kur spausdinsime?/– Pas Povilą Muravoje. (...) / Atėjęs pas Povilą Malinauską radau Kazimierą Grigaravičių ir Juozą Gražį. Laikraštis „Laisvoji Lietuva“ Nr.1, redaguotas Prano Rinkevičiaus, pirmas puslapis apipavidalintas Kazio Ambrozaičio, o rotatoriaus matricos , atkaltos Anelės Mickevičiūtės, buvo paruoštos. Laukė didysis darbas – spausdinimas rotatoriumi. / Nedelsdami sulindome į rūsį. Pasiskirstėme darbais ir netrukus rotatoriaus būgnas ėmė suktis. Iš pradžių darbas buksavo, vienas kitas lapas buvo sugadintas – suteptas, per daug juodų dažų užkrovėme, tai neryškus. Ištaisius klaidas, supratus jo visas įmantrybes, darbas ėjosi sklandžiai. Dirbome su mažomis poilsio pertraukėlėmis per visą naktį ir kitos dienos gero pusdienio. Dvylikos puslapių spaudinys, išspausdintas daugiau kaip 500 egzempliorių tiražu, buvo gerai įskaitomas, gražiai atrodė, o mums džiugino širdį. / Nors visi esame nemigę ir pavargę, bet visų veiduose džiaugsmas, kad žmonės gaus tiesos žodį. Jame skaitytojai ras net dokumentinės medžiagos apie sovietus, diplomatinių protestų, įteiktų užsienio valstybių vyriausybėms, kitų rimtų straipsnių ir žinių iš Lietuvos apie okupantų piktadarybes, represijas Lietuvoje. Kas juos rašė, aš nežinojau ir nenorėjau žinoti. Man tai paslaptis. / Prieš akis pavojingas platinimo darbas. Jam pakviesti Aloyzas Mickevičius, Kostas Šipkauskas ir Kazys Ambrozaitis. / Nutarėme tiražo dalį išvežti į provinciją. Kostas Šipkauskas išvežė į Prienus, Marijampolę, nes ten turėjo gerų draugų. Kazys Ambrozaitis – į Raseinius, aš – į Ukmergę. Kiti platino mieste. Povilas pažadėjo važiuoti į Vilnių. Numeris buvo išplatintas greitai ir laimingai. Džiaugėmės, kad jis pasiekė net Berlyną.

Tačiau, nors jaunuoliai buvo atsargūs, prieš užimant katalikų aktyvistų organizacijos būstinę rusams, sunaikino (sudegino) sąrašus, kitus organizacijos dokumentus, sovietų KGB juos vis tiek išaiškino ir susekė: Jautėme, kad mums trūksta konspiracinio darbo patirties. Nesupratome okupantų atsivežtos Sovietų sąjungoje ištobulintos sekimo sistemos. Nejautėme, kad kiekvienas įtartinas žmogus yra sekamas bent kelių seklių gatvėje iš svetimų butų, net bažnyčioje. Todėl 1941 sausio 10 dienos vidurnaktį Vladas buvo suimtas saugumiečių ir kartu su kitais bendražygiais tardomas saugumo rūmuose ir įkalintas Kauno kalėjime. Žiauriai jį tardydavo ir garsusis NKVD tardytojas-„vertėjas“ Baronas. (Vokiečių okupacijos metais jis buvo pakartas Ąžuolyne dar su dviems budeliais-enkavėdistais.) Tik Vlado tvirtos nuostatos ir tikėjimas leido iškentėti sunkius išbandymo mėnesius kalėjime ir išgyventi iki karo pradžios. Apie tai Vladas savo atsiminimų apysakoje rašo: Birželio 22 dienos vakaras. Visus sudomino neapsakoma tyla koridoriuje. Negirdėti sargybinio šauksmo, jo batų kaukšėjimo. Kaliniai bando iš vidaus atidengti „akį“ ir pažvelgti į koridorių. Ją šiaip taip atidengus, niekas nešaukia, neplūsta, nebarškina raktais. Jokio vaikščiojančio sargybinio nematyti.(...) Dar labiau mūsų nuostabą sukėlė, kad mums neatneša vakarienės ir dingo kameroje šviesa. Kas čia dabar yra? Kur dingo sargyba, kodėl nesirodo? Negirdėti jos narvo barškėjimo, girgždėjimo. Kilo įvairių įtarimų, spėliojimų. / „Telegrafistas“atrodė sulys į sieną, klausydamas kitų kamerų pranešimų. Dabar nereikia jo slėpti nuo atsidengusios „akies“, dabar mes žiūrim į tuščią koridorių. Pasigirdo kaukšėjimas į kitą sieną. „Telegrafistas“ stovi savo poste ir kala, kala, brūkši. Retkarčiais jis pribėga prie kitos sienos ir klauso, kas ten kalbama. Visur įtarimai, spėliojimai: „Prasidėjo karas“, „vyksta menorai“. <..> Susispietę prie lango , girdime kieme mašinų ūžesį, keistą šurmulį ir prislopintus kasdieninius griežtus įsakymus: „Skorei!“, „Skorei!“„Greičiau!“, „Greičiau!“ „Po mašinam“ „Į mašinas.“ Tarp komandų maišosi tylūs maldavimai: „Pasigailėkit!“„Aš nekaltas!“„Už ką?“ Kalinių „telegrafistas“ be paliovos veikė pranešdamas kaskart liūdnesnes žinias: „Iš kalėjimo rūsio evakuojami kaliniai.“

Paprašytas papasakoti apie Kauno politinių kalinių išlaisvinimą, Vladas išrėžė: „Nežinodami kas aplink darosi tarp savęs kalbėjome, kad dabar reikėtų kažką daryti, išversti duris ir užpulti sargybą. Tačiau belaukiant to momento ėmė švisti. Paskui išgirdome didelį triukšmą. Trinksėjo verčiamos ir daužomos durys. Buvo atrakinta ir mūsų kamera. Visi pasipylėme į kalėjimo kiemą. Išsivaizduokit, niekas neatėjo mūsų išvaduoti. Net ir patys tuo stebėjomės. Išbėgdama sargyba kamerų raktus numetė ant stalo. Stipresni kaliniai išvertę savo kameros duris, atrakino ir kitų. Mūsų kameros „telegrafistas“ Ignas Vilius pasiskelbė esąs kalėjimo viršininkas ir visiems liepė kuo greičiau dingti iš kalėjimo teritorijos, nes ji gali būti užminuota. Visi išsibėgiojame.“ Beeinant į buvusį butą Vladą pasivijo įkalinti bendražygiai Aloyzas su Kostu: „Apsidžiaugę vienas kitu, pamatėme skubančius civilius su šautuvais, jų paklausėme kas vyksta. Šie pasišaipė, iš kur mes, kad nieko nežinote, jog sukilimas. Kažkuris iš mūsų pasakė: pasižiūrėkit kaip mes atrodome ir suprasite iš kur esame. Buvo antra sukilimo diena.

Jau buvo užimtas paštas, centriniai Teisingumo ministerijos rūmai, daug kitų įstaigų išlaisvinta. Sutikti vyrukai patarė eiti prie Kūno kultūros instituto, ten dalino ginklus. Tačiau Parodos gatve kilti į kalną buvo neįmanoma – ji buvo užkimšta bėgančių raudonarmiečių, todėl ėjome Vytauto parku ir kilome laiptais į Perkūno alėją. Buvome taip nusilpę, kad vos vilkome kojas, bet jautėme, kad Tėvynei esame reikalingi. Paaiškėjo, kad ginklų gauti ne taip lengva, reikia asmens dokumentų (mes jų neturėjome, besitraukdami iš kalėjimo sovietai juos išsivežė), kiekvienas buvo apklausiamas: kur dirbo, ką dirbo. Tačiau sužinoję, kad mes iš kalėjimo ir turime sanitarijos puskarininkių laipsnius, gavome po šautuvą ir nurodymą eiti į Lietuvos aktyvistų fronto štabą Aukštaičių gatvėje, netoli Prisikėlimo bažnyčios (buvusią senelių prieglaudą, dabar Ligonių kasos). Po vidurdienio pasiekėme sukilėlių štabą, norėjom miego ir valgyt, bet priėjome prie sargybinių ir padavėme gautą raštelį. Prie mūsų priėjęs sukilėlis pasakė, kad dabar svarbiausia stebėti ligonines, bažnyčias, kitas įstaigas, fabrikus, kad nebūtų plėšiami ir užminuojami, kad gatvėse nebūtų žmonių susibūrimų. Stebėdami gatves nuėjome ieškoti pažįstamų draugų, kur galėtume gauti ko nors užkąsti. Pasistiprinę vėl patruliavome gatvėmis. Iš gyventojų sužinoję kad kažkas negero vyksta „Saulės “ gimnazijoje, kilome link jos kalnu. Staiga ėmė šaudyti. Parkritome ant žemės. Tada manėme, kad mus iš Karo muziejaus bokšto apšaudo raudonarmiečiai. Buvo keista, mat šie bėgo su tuščiais šautuvais. Dabar manau, kad apšaudė sukilėliai, pamanę, kad mes bėgliai. Kostas paprašęs vieno iš mūsų pažiūrėti, ar nesimėto kur stora šaka, užmovė ant jos savo švarką ir imitavo einantį žmogų. Kadangi į jį niekas nešaudė, tai mes pamažu pajudėjome aukštyn į „Saulės“ rūmus.“ Prisiminimų knygoje apie tai Vladas rašo: Gatvė šalia „Saulės“ rūmų pilna bėgančių. Kariuomenė važiuoja mašinomis. Daugybė karių pėsti, kiti raiti, dar kiti mina dviratį. Girdėti šūkavimas, keiksmai, moterų ir vaikų verksmas. Panika ir lenktyniavimas. Visi Jonavos link. Iškrapštę iš gimnazijos raudonarmietį ir pasidarę barikadą vyrai mokykloje praleidžia bemiegę naktį. Kadangi aplinka apie namą rami, ankstų rytą grįžta į sukilėlių štabą. Sužinoję, kad buvęs bendražygis Kazys Ambrozaitis paskirtas senamiesčio dalies viršininku ir jam reikia pagalbos, kad nuo Marijampolės atklydę raudonarmiečiai nepersikeltų per Nemuną, gavę šovinių vyrai patraukia sugriauto Žaliojo tilto link ir pasiprašo į K. Ambrozaičio dalinį. Beeinančius Senamiesčiu juos vėl apšaudo iš dviaukščio namo pastogės. Pagaliau vyrai pasiekia draugo būstinę, iš čia eina pas netoliese gyvenančias Aloyzo tetas išsimiegoti. Buvo birželio 25-oji. Vyrai nuėję pas K. Ambrozaitį išgirdo, kad į Kauną įžengė vokiečių kariuomenė. Kol vokiečiai žygiuos gatvėmis, visiems draudžiama jose rodytis. K. Ambrozaitis, pasakęs kad ketina sukilėlius paskirti saugoti įstaigas ir įmones, Vladui pasiūlo vadovauti nedidelei popieriaus gaminių įmonei „Ladė“. Po kiek laiko ši įmonė prijungiama prie didesnės popieriaus įmonės „Ateitis“, kuri, išskyrus sąsiuvinių gamybą, dar turi gaminti ir tualetinį popierių vokiečių kariuomenei. Vladas skiriamas jai vadovauti. Po kiek laiko pereina dirbti į „Žaibo“ spaustuvę administratoriumi. Čia jį dirbti pastūmėję draugai turi ir naują užduotį – jam reikia gauti pogrindinei spaudai ne tik popieriaus, bet ir nurašytų nedidelių spausdinimo mašinų laikraštėliui „Į Laisvę“ spausdinti (jame buvo kritikuojama vokiečių okupacija). Pogrindinei spaustuvei vieta randama vieno iš pogrindininkų parduotuvės taros sandėlio rūsyje Vilniaus gatvėje. Pasak Vlado, šis slaptosios spaustuvės namas dabar pažymėtas 22-uoju numeriu.

Už bendradarbiavimą šiame leidinyje, išduotas jam skolingo  pažįstamo Ignatavičiaus, Vladas 1943 balandžio 29 dieną, per pirmąsias savo vestuvių metines, suimamas gestapo ir su spaudos darbuotojų grupe įkalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Iš čia paslaptingu būdu 1944 kovo mėnesį paleidžiamas. Vlado žmona Danutė pasakoja: „Vos išvežus šią antrąją grupę lietuvių (pirmoji buvo sudaryta iš turtingų inteligentų, ponų) sklido kalbos, kad jie bus paleisti už išpirką. Girdėjau, kad buvo renkamos aukos – surinkta nemažai rusiškų caro rublių. Vokiečiai buvo pamišę dėl aukso.“ „Auksas jiems buvo viskas, – prisimena tas baisias koncentracijos dienas stovykloje ir Vladas. – Apskelbę, kad mus veža ten, kur bus labai gerai, stovykloje vokiečiai ne tik išrengė nuogai, išskuto taką per viršugalvį, atėmė visus drabužius, vardą ir pavardę pavertę skaičiumi ir raide (Vlado buvo L–2916 su raudonu trikampiuku), bet ir surašė visų turimus auksinius dantis. Ir vis tikrino, ar jų niekam niekas nepardavė. Numirus kaliniui, prieš įkišant krematoriuman, „daktaras“ su replėmis tuoj skubėdavo auksinius išrauti... Baisiausia, kad stovykloje žiaurūs buvo ne tik vokiečiai, bet ir iš pačių kalinių išrinkti vyresnieji, dažniausia buvo lenkų tautybės.“ (Visą lagerio siaubą Vladas yra aprašęs pirmoje savo knygoje „Kamino šešėlyje“.)

© 2011 „XXI amžius“