Kol dar vasara...

Kai pažiūri į senyvo amžiaus žmogų, pragyvenusį net kelis karus, valdžias, visą gyvenimą sunkiai dirbusį, vargusį be visų šiandieninių buitinių patogumų, tiesiog nustembi išvydęs jo veide gerą nuotaiką, šypseną, dovanojamą aplinkiniams. Pabandyk su juo pakalbėti apie gyvenimą, neabejoju, išgirsi sakant: norėtųsi ir norėtųsi dar gyventi, bet kad toji metų našta jau slegia pečius... Daugelis ilgaamžių sako, jog jiems garbaus amžiaus sulaukti padėjo tai, kad jie nerūkė, nepiktnaudžiavo alkoholiu, be laiko nešvaistė jaunystės, daug ir sunkiai dirbo. Vienas senukas anądien dar ir pasakė: „Patikimiausias vaistas gerai nuotaikai palaikyti yra nuolatinis bendravimas su gamta, jos galių ir grožio panaudojimas žmogaus sveikatai“. Iš tiesų juk Dievas tam ir sukūrė gamtos įvairovę, jos grožį, kad žmogus ja gėrėtųsi, naudotųsi jos teikiamu maistu ir gydomosiomis galiomis. J. Tumo-Vaižganto. V. Krėvės, Žemaitės, P. Vaičaičio, Maironio ir kitų kūryboje subtiliai susiejamas žmogaus gyvenimas su gamta.

Taip, dabar jau kiti laikai. Dabar turime mobiliuosius telefonus, televizorius, muzikinius centrus, kompiuterius. Bet vyturėlis vis dar čiulba,  gegutė kukuoja, lakštingalos suokia ir per akmenėlius čiurlenantis upeliukas vis dar šneka... Kam visa tai? Ogi mums, žmonėms, kad praskaidrėtų mūsų nuotaika nuo pernelyg ilgo sėdėjimo prie kompiuterių, televizorių, kad pailsėtų mūsų galvos ir ausys nuo  pernelyg trankios muzikos. Juk patys jau stebimės, kad pasidarėme irzlūs, pikti, dažnai net patys nebežinome, dėl ko ir ant ko pykstame. Paprasčiausiai pavargome nuo visų šitų turimų komunikacijų. Netgi nuo pastovaus mobiliųjų telefonų „čirenimo“ į ausis. Mums visiems trūksta ramybės, natūralių spalvų bei vaizdų. Pasistenkime išvysti vasaros saulėtekį, palydėti nakčiai saulę už pušyno ar beržyno, pasiklausyti lakštingalų ar strazdų giesmininkų trelių, ir pajusime įgavę jėgų ir ramybės ateinančiai dienai. Tuomet ir mūsų, kaip tų šimtamečių senukų, veidus nušvies gera nuotaika. Juk dar Hipokratas mokė, kad gera nuotaika – tai antras gyvenimas, kurį mums gali pridėti motinėlė gamta. Išnaudokime tai. Bent jau dabar, vasarą, kai tiek daug grožio ir tyro oro Dievo mums duotoje gamtoje.

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Šilalė

© 2011 „XXI amžius“