Negriaukite Kryžių kalno šventovės

Kryžių kalnas yra šventovė, todėl čia negalima nieko statyti

Ką sukūrė Lietuvos žmonės, tenegriauna niekas! Nekiršinkite žmonių! Nesisavinkite vienintelės pasaulyje Kryžių kalno šventovės! Nekurstykite pragaro ugnies iš Lietuvos žmonių pastatytų kryžių – tylaus, bet atkaklaus pasipriešinimo simbolio sovietinei priespaudai! Šimtus tūkstančių kartų sakome NE bet kokioms statyboms prie Kryžių kalno – šventovės, sukurtos iš Lietuvos žmonių skausmo, tikėjimo, vilties!

Esame giliai tikinti katalikų šeima. Mano atmintyje jau penkta karta reiškia pagarbą Kryžių kalno šventovei. Kiekviena iš tų kartų savaip meldėsi Kryžių kalne. Seneliai – važiuodami arkliais pro Kryžių kalną nusiimdavo kepurę, pagarbiai nusilenkdavo ir sukalbėdavo maldą, su vaikais ir vaikaičiais važiuodavo į atlaidus Kryžių kalne. Išvengę Sibiro represijų, statė atminimo kryžius kaip padėką Viešpačiui. Sovietų okupacijos metais ne kartą lankėmės Kryžių kalne, nepaisydami, kad pareigūnai pakeliui stabdė automobilius, tikrino, fotografavo, registravo, užsirašinėjo automobilių numerius ir pan. Buldozeriais ne kartą sunaikinus kryžius, jie vėl netrukus naujai atgydavo – kaip simbolis tylaus pasipriešinimo Lietuvos priespaudai. Ar teko jums patirti, kaip kryžius vežė, nešė ir statė žmonės naktimis slapta? Vertėtų suregistruoti ir pagarsinti, ko Dievo melsdami žmonės statė kryžius sovietmečiu. Kryžių kalno tada nereikėjo saugoti apmokamiems tarnams: nei sargams, nei valytojoms. Kryžių kalno šventumo aura spinduliavo į žmonių širdis, lengvino jų kančias dėl represijų, persekiojimų, paniekintų kovotojų už Lietuvos laisvę kūnų miestų ir miestelių aikštėse , sugriautų tėviškių. Nusiraminimą čia rado grįžusieji iš Sibiro gulagų.

Važiuoji autobusu iš Šiaulių link Joniškio ir akimis ieškai Kryžių kalno. Dangaus mėlynės, arimų pilkumos, žaliuojančių pievų, gelstančių javų, spindinčių ražienų ar sniego baltumos lygumoj ir visad tolumoj pamatai tą vienintelį pilkšvą lyg kregždės lizdas kauburėlį, aplipusį lietaus ir vėjo nugairintais mediniais kryžiais, kryželiais; vieną kitą medį, praaugusį kryžius – žmonių viltį ir tikėjimą… Kryžių kalnas būdavęs vienintelis toj lygumoj. Nuo Jurgaičių piliakalnio jis spinduliavo į visas Lietuvos puses. Jo guodžianti, viltinga šviesa pasiekdavo ir sušildydavo kiekvieną širdį. Nuo to tapome stipresni ir atkaklesni.

Lietuvos Atgimimo metais į Kryžių kalną ne kartą vežiau panorusius pamatyti tą Lietuvos žmonių per šimtmečius kurtą stebuklą. Pasiekdavome Kryžių kalną be kelio, per laukus… 1995 m. vasarą, važiuodami plentu, pristabdę automobilį dairomės, kur čia tas numylėtas, žvilgsniais nuglostytas Kryžių kalnas? Kažkas ne taip. Žvilgsnis kliūva... Grįždami pasukome į Kryžių kalną, kurį pasiekėme jau nutiestu keliu. Kalno papėdėje įsitaisę prekiautojai. Mūsų jauniausioji keliautoja prašo nupirkti šventą paveikslėlį . Kaip nepirksi – juk prie Kryžių kalno pirmą kartą apsilankius telieka prisiminimui. Negaila tiems pirkiniams išleistų litų. Jau priartėjome prie kalno. Netoliese įsikūręs prekeivis ant žemės turi pasiskleidęs sprindžio aukščio medinius kryželius. Jis siūlo ir paslaugą: paskolinsiu plaktuką, už litą duosiu vinuką ir nusipirkę kryželį prikalsite prie kokio nors didesnio kryžiaus, sugalvosite intenciją. Tik paskui plaktuką grąžinkite. „Dieve, Dieve, – mąstau, – negi nieko švento nebeliko, tik perku ir parduodu. Ir visa tai Kryžių kalno papėdėj…“ Ilgokai užtrunkame kalne. Čia puikuojasi ornamentuoti, vienas už kitą gražesni kryžiai su pritvirtintomis aukotojų pavardėmis ar organizacijų pavadinimais. Kokių Dievo malonių prašoma tuo statiniu, dažniausiai nebelieka vietos toje lentelėje parašyti…

Mainos rūbas margo svieto. 2010 m. vasarą aplankius Kryžių kalną akis badė Kryžių pašonėje prilipintas vienuolynas, užgožęs iš tos pusės kalną. Jau kelerius metus per žmones ir žiniasklaidoje sklando kalbos – čia norima statyti bažnyčią. Norisi paklausti: ar tie, norintys statyti, nesuvokia, kad Kryžių kalnas jau yra Lietuvos žmonių pastatyta Bažnyčia. Gal jie nesuvokia, kad Kryžių kalnas – unikali, vienintelė tokia Bažnyčia pasaulyje. Jei ne tas vienuolynas, gal jau seniai Kryžių kalnas puikuotųsi tarp UNESCO pripažintų garbingiausių pasaulio kultūros, meno paveldo kūrinių…

Atleisk, Viešpatie, statybų sumanytojams, apsaugok, Aukščiausias, mylimą Kryžių kalną nuo statybų invazijos! Bažnyčių Lietuvoje yra šimtai. Yra tikintiems kur melstis. Kiek dar nepanaudotų galimybių katalikiškai veiklai.

Išgirdus, kad vasaros atostogų metu, kai žmonės išvažinėję, paskubomis kurpiami parašai ir iki liepos 25 dienos siūloma apsispręsti dėl bažnyčios statybos, labai sunerimau. Kalbėjausi su krašto žmonėmis, gyvenančiais Vilniuje, Kaune, Šiaulių ir Joniškio apylinkėse, visi mano pašnekovai tvirtino: Kryžių kalnas yra šventovė. Negalima šitoje vietoje nieko statyti.

Ir aš dar kartą prašau: nestatykite bažnyčios prie Kryžių kalno. Pats Kryžių kalnas yra unikaliausia pasaulyje bažnyčia – Šventovė.

Irena Liucija KERELYTĖ

Kaunas

© 2011 „XXI amžius“