Susitikimai 

„Naujus sparnus auginti jau vėlu...“

Janina Marcinkevičienė gražiausias gyvenimo akimirkas sudeda į savo poeziją, kuri apdovanota daugybe Padėkos raštų, puošiančių jos kambario sienas

Visai neseniai savo 80 metų jubiliejų atšventusi ne tik Šakių rajone gerai žinoma talentinga poetė, aktyvi Kaimo rašytojų sąjungos ir literatų klubo „Lygumų šaltinis“ narė Janina Marcinkevičienė į gyvenimą žvelgia su optimizmu. Ji puse lūpų pasakoja apie savo kūrybą, spausdinamą įvairiuose rinkiniuose, antologijose, periodikoje, ir apie didžiuosius savo gyvenimo laimėjimus. Su ja kalbamės ne apie apdovanojimus ir Padėkos raštus, kuriais nukabinta visa kambario siena. Filosofuojame apie gyvenimą.

Kas yra gyvenimas, žiūrint į jį poetės akimis?

Gyvenimas – upės tėkmė, tai srauni, tai vos teka, tai susidrumsčia, įmetus į ją akmenėlį. Iš tiesų, visko būta – ir sunkesnių, ir lengvesnių akimirkų. Į rytojų visada žiūrėjau optimistiškai, nenustojau domėtis naujovėmis, bendrauti su žmonėmis, niekada nesėdėjau sudėjusi rankas. Juk gyvenimas nestovi vietoje. Kad ir kaip sunku būna, privalome gyventi, nes nėra tokių bėdų, kurios nepraeitų. Tuo save visuomet ir guodžiau. Ne veltui sakoma, kad kiekvienoje nelaimėje slypi mūsų laimės dalelė, tik reikia mokėti ją pamatyti, o ne piešti likimą tamsiausiomis spalvomis ir eiti iš proto. Juk ir liaudies patarlė ne veltui byloja: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera...“

Kaip jaučiatės gyvenimo saulėlydyje?

Taip jau atsitiko, kad gyvenimo saulėlydy likau viena, bet ne vieniša. Nors vyras pirma manęs Amžinybėn išėjo, nesėdžiu užsidariusi. Aplanko vaikai su anūkais, bendrauju su žmonėmis, dažnai susitinku su kraštiečiais, literatų klubo nariais. Ateina toks laikas, kai suvoki, kad naujus sparnus auginti jau per vėlu, kad senatvę reikia priimti kaip būtinybę, kurios neįmanoma išvengti. Ir kuo greičiau tai padarai, tuo ramiau gyventi. Su prabėgusiais metais būtina susitaikyti. Nereikia verkšlenti, kad jau viskas paliko praeityje. Tai nieko nepakeis. Tik sunkiau bus gyventi.

Kuo visuomet norėjote tapti ir kuo tapote?

Neišsipildžius jaunystės svajonei tapti žurnaliste, visą savo gyvenimą paskyriau darbui mokykloje. Daug metų Kazlų Rūdoje mokiau vaikus pajausti lietuvišką žodį,  išgirsti jo skambesį ir pamilti tą grožį. Tačiau šiandien galiu drąsiai teigti, kad mano jaunystės svajonė taip pat iš dalies išsipildė. Rašinėjau ir į laikraščius siunčiau. Tik pirmieji mano raštai buvo ne poezija. Nepatikėsite, tai buvo žinios apie žemės ūkį. Tarybiniais laikais svarbiau buvo, kiek pieno primelžta ir grūdų prikulta, tik vėliau atsirado vietos poezijai. Daug mano rašytų straipsnių buvo išspausdinta „Draugo“ laikraštyje – buvau taip vadinama neetatine korespondente. Toks rašinėjimas ir šiandien kaip pomėgis išlikęs.

Kur dar publikavote savo straipsnius? Su kuo bendradarbiaujate šiandien?

Mano straipsnius spausdino laikraščiai „Gimtinė“, „XXI amžius“, „Mūsų girios“, „Žaliasis pasaulis“, „Gintaro gimtinė“, užsienio šalių savaitraščiai „Tėviškės žiburiai“, „Krivulė“, o šiandien bendradarbiauju su „Ūkininko patarėjo“ leidžiamu „Kaimo laikraščiu“. 2011 metais sėkmingai dalyvavau jo tradiciniame poezijos konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“ ir man pasisekė – laimėjau diplomą, kuris šiandien puikuojasi šalia „Aitvaro“ nominacijos.

Kokią prisimenate praeitį ir kaip žiūrite į ateitį?

Ir praeitis, ir ateitis yra prasminga. Viskas gyvenime keistai susipynę. Ir tai suteikia jam savotiško žavesio. Kiekvienas turime gyventi savo gyvenimą, tokį, koks jis mums skirtas. Tiesa, anksčiau žmonių tikėjimas buvo stipresnis. Šiandien vis kritiškiau žvelgiame ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. Aš prisimenu, kaip pati kritiškai žiūrėjau į savo tėvelių – paprastų kaimo žmonių – nuomonę... Tiesa ta, kad mano vaikai niekada nemąstys taip, kaip aš mąstau, anūkai galbūt dar kitaip žiūrės į gyvenimą. Kiekviena karta vis kitokia. Sakyčiau, vis laisvesnė. Jei anksčiau negalėjome prabilti, tai šiandien turime visą žodžio laisvę ir kartais be reikalo stengiamės vienas kitą perrėkti.

Iš ko semiatės stiprybės ir įkvėpimo?

Į praeitį žiūriu kaip į istoriją. Neverta gręžiotis atgal – visi išgyvenome daug skausmingų įvykių. Reikia gyventi šia diena ir matyti tik pačias šviesiausias ir gražiausias akimirkas. Jas aš sudedu į savo poeziją, kurią vadinu sielos kalba. Čia mano svajonės, nerimas, ilgesys, viltis, meilė ir bėgančio laiko atspindžiai. Stiprybės ir įkvėpimo semiuosi iš nuostabios mūsų krašto gamtos, iš mūsų tautos istorijos, jos didžių žmonių, savo gyvenimiškos patirties ir nepakartojamos klasikų kūrybos.

Kiek savo kūrybos knygelių išleidote?

Mano kūrybos knygelių kraitė nėra maža. Ketinu išleisti dešimtąją ir jau, tikriausiai, paskutiniąją savo poezijos rinktinę. Beje, pirmoji mano poezijos knyga „Su vyturiais“ pasirodė 1992 metais. Po jos beveik kasmet sekė po vieną knygelę: „Vilties proskyna“ (1993), „Žydėjimo duona“ (1994), „Prie Novužės krantų“ (1996), „Per meilės ižą“ (1998), „Skersvėjų brydės“ (2000). Paskutinės knygelės – „Lyg paukštė pabaidyta“ ir „Per dobilų rasas“ – buvo išleistos prieš 10 metų, 2002-aisiais. Dar šią vasarą dienos šviesą išvysianti dešimtoji knygelė vadinsis kaip ir vienas eilėraštis – „Margi dienų rietimai“.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Asta Gvildienė
Šakiai
Dariaus Pavalkio nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“