Laikas ir žmonės

Kompozitorius iš Baisogalos

Irena Eidrigevičiūtė-Lipatova

Kompozitorius Vilimas Malinauskas

Gegužės 19 dieną Baisogaloje (Radviliškio r.) vyko neeilinis renginys, skirtas žymaus muziko, Gedimino ordino medalio kavalieriaus, Lietuvos kultūros žymūno, J. Švedo 1-osios premijos laureato, kompozitoriaus Vilimo Malinausko kūrybinės veiklos 50-mečiui paminėti.

Simboliška ir gražu, kad kompozitorius švenčia ne savo gimtadienį, o būtent kūrybos sukaktį. Juk nesvarbu, kiek metų žmogus išgyveno, svarbu, ką jis nuveikė. Nuveikta labai daug – kompozitorius beveik 40 metų vadovauja „Aukso paukštės“ laimėtojai, stilizuotai liaudies kapelai „Žvangulis“ (Baisogala), pramoginės muzikos orkestrui, armonikierių ansambliui, parašė ir aranžavo daugybę dainų ir giesmių (visos jos pagal puikius ir prasmingus tekstus, dažnai ir pagal paties kompozitoriaus). V. Malinauskas sukūrė iškilmingas šv. Mišias „Dievui ir Tėvynei“ (2009), kurias ypatingai įvertino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Baisogalos parapijos Švč. Trejybės bažnyčioje pirmą kartą jas atliekant aukojęs šv. Mišias. Kompozitorius parašė kantatą „Ji amžinai gyva“ (2007), išleido aštuonias knygas (ruošiama devintoji), sukūrė apie 50 kūrinių kaimo kapeloms, kelis videofilmus apie Baisogalą, jos žmones, muzikantus, kurių gražiausias „Baisogala saulės ir žiedo spindesy“. Kompozitorius skaitė mokslinius pranešimus tarptautinėse folkloristų konferencijose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, dirigavo respublikinėse Dainų šventėse. Su „Žvanguliu“ V. Malinauskas apkeliavo bemaž visą pasaulį.

Susitikimai 

„Naujus sparnus auginti jau vėlu...“

Janina Marcinkevičienė gražiausias gyvenimo akimirkas sudeda į savo poeziją, kuri apdovanota daugybe Padėkos raštų, puošiančių jos kambario sienas

Visai neseniai savo 80 metų jubiliejų atšventusi ne tik Šakių rajone gerai žinoma talentinga poetė, aktyvi Kaimo rašytojų sąjungos ir literatų klubo „Lygumų šaltinis“ narė Janina Marcinkevičienė į gyvenimą žvelgia su optimizmu. Ji puse lūpų pasakoja apie savo kūrybą, spausdinamą įvairiuose rinkiniuose, antologijose, periodikoje, ir apie didžiuosius savo gyvenimo laimėjimus. Su ja kalbamės ne apie apdovanojimus ir Padėkos raštus, kuriais nukabinta visa kambario siena. Filosofuojame apie gyvenimą.

Atmintis

Baudžiauninkų dukra kraičio atsinešė atsiminimų sąsiuvinį

Genovaitė Baliukonytė

Kaimo atsiminimų autorė Marijona Lekavičiūtė-Guzienė

Alytaus rajone, Alovės kaime į tėviškę sugrįžęs Antanas Guzas be darbo nesėdi. Liepų alėja nuo asfalto atskirtoje senovinėje sodyboje aštuntą dešimtį įpusėjęs vyriškis ne tik tęsia savo tėvo Morkaus pomėgį auginti ir puoselėti biteles, bet ir rūpinasi užrašyti iš savo senelių, mamos ir kaimynų išgirstus atsiminimus apie senovę. Tai daryti jį paskatino mama Marijona. Šį kartą vyriškis norėtų paskleisti ne savo, o dar motinos ranka užrašytus atsiminimus, juolab, kad šiemet gegužę šiai kaimo „rašytojai“ būtų sukakę 100 metų.

Laikas ir žmonės

Savanoriai ieškojo ne aukso ar gardaus valgio šaukšto

Danutė Baukytė Dariaus Pavalkio nuotrauka

Daugelis iš mūsų apie 1918 metų įvykius žino tik iš enciklopedijų ar interneto. Ten visos žinios pateikiamos „trumpai drūtai“. Gaila, kad tų dienų, kai buvo kruopščiai dėliojamas mūsų jaunos valstybės pamatas, liudininkų lieka vis mažiau. Mūsų dienomis, kai Europa tapo „savu kiemu“, nes Londoną ar Paryžių skrisdamas lėktuvu gali pasiekti per keletą valandų, kai prasidėjusi didžiulė tautiečių emigracija ieškant sotesnio duonos kąsnio, kai į Lietuvą įvažiuoja vis daugiau svetimšalių, ieškančių darbo ar prieglobsčio, tampa didžiule problema ar netgi grėsme mūsų tautiškumui, etnografiniam individualumui ir netgi valstybingumui. Aš jokiu būdu nenoriu diskriminuoti tautinių mažumų, visi turi turėti vietą po saule, bet dabartiniai geopolitiniai įvykiai Europoje jau pradeda priminti viduramžiais vykusį „didįjį tautų kraustymąsi“. Šiandien visų lietuvių, kurie neabejingi savos valstybės nepriklausomybės atkūrimo istorijai, dėmesiui norėčiau pateikti prisiminimus apie įvykius, kurie vyko ne Vilniuje ar Kaune, apie kuriuos mes daug visi girdėjome, bet provincijoje, kur būrėsi tie, kurie savo krauju ir gyvybe mums visiems grąžino tai, kas tada jiems buvo svarbiau už gyvenimą – laisvą Lietuvos valstybę. Apsiavę klumpėmis, keliese dalindamiesi vienu šautuvu, jie neišsigando gausesnio ir geriau ginkluoto priešo, nes jų idealas buvo „ne auksas ar gardaus valgio šaukštas“, bet laisva, nepriklausoma valstybė. Savanoriai kariai būtų sutikę verčiau mirti, negu leisti savą žemę, savą valstybę mindyti priešo kojoms. Ir trauktis jie niekur nenorėjo ir netgi negalėjo, sotesnio kąsnio neieškojo, jie kovojo už teisę duoną auginti savoje laisvoje šalyje.

Orios senatvės ir meilės namai

Romas BACEVIČIUS

Namų direktorė Viduta Bačkierienė ir tarybos pirmininkas kan. Donatas Jasulaitis dėkoja Aivai Bajorinaitei už Rūpintojėlį

Senatvė graži, kai apgaubta rūpesčio, kai jaučiamas aplinkinių gerumas ir patiriama dvasios ramybė, kai gali atsipalaiduoti ir jausti, jog gyveni sau ir dėl savęs. Būtent tai jaučia gyvenantieji Marijampolės specialiuosiuose socialinės globos namuose, kurie gegužės 29-ąją minėjo savo veiklos penkerių metų sukaktį. Renginys prasidėjo padėkos šv. Mišiomis šių namų koplyčioje, kurių aukai vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, kancelebracijoje dalyvavo vysk. Juozas Žemaitis MIC, generalvikaras mons. Gintautas Kuliešius, kancleris kun. dr. Žydrūnas Kulpys, šių namų tarybos pirmininkas kan. Donatas Jasulaitis, čia gyvenantys kunigai prel. Antanas Maskeliūnas, kan. Juozas Barkauskas, Jonas Survila, Vladas Luzgauskas, Zigmas Gustainis, Viktoras Brusokas. Vysk. J. Žemaitis MIC, džiaugdamasis šių namų šiluma, sakė, kad po žemiškų darbų ir išbandymų čia gyvenantys žmonės nusipelno nuoširdžios priežiūros ir pagarbos, bet visi laukia išsipildant didžiausios vilties – šviesios amžinybės Viešpaties artumoje.