Atmintis

Baudžiauninkų dukra kraičio atsinešė atsiminimų sąsiuvinį

Genovaitė Baliukonytė

Kaimo atsiminimų autorė Marijona Lekavičiūtė-Guzienė

Lekavičių sodyba 1947 metais (Alovės k. gyventojo, V. Krėvės-Mickevičiaus sūnėno, Petro Mickevičiaus piešinys krikšto mamai Marijonai)

Giminės poetas Antanas Kalanavičius

Alytaus rajone, Alovės kaime į tėviškę sugrįžęs Antanas Guzas be darbo nesėdi. Liepų alėja nuo asfalto atskirtoje senovinėje sodyboje aštuntą dešimtį įpusėjęs vyriškis ne tik tęsia savo tėvo Morkaus pomėgį auginti ir puoselėti biteles, bet ir rūpinasi užrašyti iš savo senelių, mamos ir kaimynų išgirstus atsiminimus apie senovę. Tai daryti jį paskatino mama Marijona. Šį kartą vyriškis norėtų paskleisti ne savo, o dar motinos ranka užrašytus atsiminimus, juolab, kad šiemet gegužę šiai kaimo „rašytojai“ būtų sukakę 100 metų.

„Mano mama Marijona Lekavičiūtė-Guzienė (1912 05 25 – 2002 07 26), – pasakoja sūnus Antanas, – atitekėdama į tėvo namus savo kraičio skrynioje, be rankų darbo audeklų, rankšluosčių, paveikslų, atsivežė ir sąsiuvinį ranka rašytų vaikystės prisiminimų. Tas sąsiuvinis karo ar pokario metais pradingo, bet aš jį mačiau, skaičiau ir prisimenu. Tai buvo paprastas mokyklinis sąsiuvinis. Rašyta „cheminiu“ pieštuku, o turinys beveik toks pats, kaip ir vėliau gyvenimo saulėlydyje perrašyti ir mums palikti mamos tekstai. Juose nebeliko tik dainų kupletų, kuriuos mama labai mėgo ir vertino. Man atrodo, kad esant palankesnėms gyvenimo sąlygomis, mamytė galėjo tapti net rašytoja arba spaudos darbuotoja, nes nerašyti ji negalėjo. Kad ir labai pavargusi, skubėdavo užrašyti svarbiausius dalykus bei patirtus įspūdžius“.

Be rašymo, pasak sūnaus, Marijona be galo mėgo gamtą, grožėjosi nuostabiais apylinkės peizažais, žavėjosi dangaus ir gėlių spalvų žaismu bei mokėjo visa tai perteikti savo vaikams. „Vis prisimenu tokį mamos pasakojimą: „Visą dieną kasiau ir sodinau darželyje gėles. Vakare prieš miegą atsiklaupiau melstis prie lango. Neiškenčiau ir atsikėlusi pasižiūrėjau, kaip mano darželis atrodo mėnesienoje... Dieve, koks grožis... Negaila ir mano vargo...“ Rodos, vis dar tebegirdžiu jos švelnų, raminantį balsą : „Neverkit, vaikeliai, neliūdėkit... aš būsiu su jumis. Pasižiūrėkit į mano sodintus medžius. Jie jus suramins... Nepersišaldykite, neskubėkite, būkite atidūs, saugokitės piktų žmonių... Būkite kitiems paslaugūs ir teisingi. Ar būti gerais, aš nežinau... Aš stengiausi būti gera, bet man buvo labai sunku...“

Pacituosime ištrauką iš šios kaimo „rašytojos“ užrašų.

Iš Marijonos vaikystės prisiminimų

„Visi giria gimtinės vietas. Atrodo, teisingai sako. Ir man rodos, kad Alovėj gražiausia. Gal dėl to, kad čia gimiau, užaugau, jaunystę pradėjau ir senatvės sulaukiau.

Nuo senovės laikų Alovės kaimas buvo apgyvendintas tėvelių, senelių, prosenelių. Alovės kaimas gražioj ir geroj vietoj įkurtas. Iš rytų pusės – Raudonosios Alovės dvaras. Iš pietų – miškas. Iš pietvakarių – Butrimiškių dvareliai. Iš vakarų – Janapolės dvaras. O iš šiaurės – Alovės ežeras. Patogu buvo čia žmonėms gyventi. Netoli miškas, tai gerai malkų parsivežti. Grybų, riešutų, uogų – gal kilometras kelio. Žuvingas ežeras. Buvo jame gerų žuvų ir daug. Baudžiavos laikais kaimas priklausė Raudonosios Alovės dvarui. Ten reikėjo žmonėms į darbą eiti. Apie baudžiavos laikus tai man močiutė pasakojo, mano tėvelio mama, atėjusi marčiosna į Alovės kaimą tais metais, kai baudžiava pasibaigė (1861 m.). Jinai atėjo iš Nedzingio parapijos, Mikniūnų kaimo, kur ėjo dirbti į Lisagurų dvarą. Kai mano močiutė atėjo į Alovę, kaimas buvo nedidelis –12 kiemų, 7 valakai žemės. (...) Bet iki 1901 metų daug žmonių priaugo. Turėtus valakus ir pusvalakius du ar net trys išsidalijo. Einat iš rėžių sistemos į vienkiemius (kolonijas) žemės kiekis nevienodai buvo nustatytas. Kas liko vietoje ant daržų, tas mažiau gavo, o kas galuose prie miško, tai tenai valakas buvo net šešiasdešimt ha. Kolonijos buvo įvertintos. Už geresnes primokėti reikėjo, už prastesnes skirta persikėlimui pinigų. Kam reikėjo primokėti, tai primokėjo, o kam reikėjo gauti, tai negavo. Tie pinigai liko pas matininkus. Taip įvyko 1914 metų rugpjūčio mėnesį. Kai kurie žmonės džiaugėsi nauju gyvenimu. Bet greitai viską užtemdė karo baisumas. Paėmė vyrus stipriausius. Liko tik seni ir paaugliai. Iš Alovės kaimo išėję buvo 13 žmonių, 5 buvo palikę mažus vaikus. Mano tėvelis ant karo paimtas nebuvo. Pasakojo, kad, kas buvo stipresnis ir turėjo stiprius ratus ir arklius, vežė kariaujantiems produktus, šieną, šaudmenis. Kas vežė duoną, tai buvo gerai žmogui. Kas vežė šieną, tai buvo gerai arkliui. O kas vežė šaudmenis, tai buvo sunku ir žmogui, ir arkliui.

Rusų kareiviai ėjo per kaimą, bet nieko neskriaudė. Kaip vokiečiai užėjo, tai jau labai sunku buvo. Iš žmonių viską atiminėjo. Žmonės slėpė viską, kas kaip galėjo. Ir paslėpti sunku buvo. Tuo laiku Alovės kaimo seniūnas geras vokiečiams buvo, o kaimui labai blogas. Žmones sekė ir vokiečiams skundė. Vokiečiai buvo trejus metus. 1918 metais jau buvo paskelbta Lietuvos valdžia. Jau kaimo žmonėms buvo geriau. Už žemę mokestį sumokėjai, ir daugiau nieko nereikėjo. Kol valdžia tvėrėsi, atsirado grupė negerų žmonių. Juos vadino plėšikais. Jie ėjo ir turtingesnius žmones plėšė, kankino ir ėmė, ką rado tinkamo. Po karo maisto trūko. Ateidavo žmonės „pavargėliauti“ net iš Vilniaus (beveik 100 km – G. B.). Kai kurie įsidarbindavo. Vyrai daugiausiai kasė griovius. Ir moterims atsirasdavo darbo.

O dabar parašysiu, kaip aš pradėjau dirbti. Ketverių metų broliuką supau. Mamai su močiute visokių darbų buvo (reikėjo visus javus rankom pjautuvais nupjauti, tai buvo sunkus ir nespartus darbas). O koks buvo nuobodus man toks gyvenimas. Augintinis verkia, ir aš verkiu. Kaip aš pavydėjau savo draugaitei. Jinai laisva bėgiojo (buvo jauniausia, o aš – vyriausia). Kitą vasarą broliukas jau vaikščiojo. Reikėjo saugoti, kad nepabėgtų. Jau ir trečia vasara. Aš – piemenaitė. Prie mūsų kaimynų laukų tvyrojo Janapolio dvaro žemė, apaugusi medžiais ir krūmais. Prasta tenai buvo ganykla. Tik nuovargis piemenims ir gyvuliams. Už tą ganyklą reikėjo eiti į dvarą dirbti (bulvių kasti). Bet kartais buvo linksma ir įdomu. Iš gėlių vainikėlius pynėme, dainavome. Kai rytas dainuodavome daineles, kur minimas rytas, o vakarais apie vakarą dainuodavome. Šeštadienį dainuodavome dainas, kur minimas subatos vakarėlis...

Gamtoj gražu. Aplink medeliuose pilna paukštelių čiulbuonėlių. Gegutė kukuoja. Gandrai gražiai kleketuoja. Daug paukštelių lizdelių rasdavome. Susukti suvyti ant žemės ar senuose išpuvusiuose kelmuose. O strazdų, šarkų, varnų – pilni medžiai. Rudeniop, rugsėjo mėnesį, praplatėdavo ganyklos, gyvuliai geriau priėsdavo, sugulę ilgai pagulėdavo. Mes galėdavome laužą susikurti. Bulves kepdavome. O skanumas tų bulvių... Dabar niekas nebūna taip skanu. Buvo ganykloj kriaušė laukinė. Tai tas kriaušaites virėme. Kartais ir grybų tenai būdavo.

Aš labai mokytis norėjau, bet nebuvo laiko iš namų išeiti. Brolis – už mane ketveriais metais jaunesnis, sesutė – septyneriais, mama pavargusi po darbų, o tėvelis nesveikas. Tik vieną žiemą buvo išleidę, kol nereikėjo ganyti.

1922 metais baigėsi įdomus ganymas. Valdžia išdalino Janapolio dvaro žemę Lietuvos savanoriams ir dvaro kumečiams. Tai sulaukusi 1923 metų, pavasariop, jau ganiau ant pievos. Aš jau didelė, keliuosi anksti, mamai ką nors padedu. Sesutei nereikėjo ilgai ganyti. Kaimo žmonės nusprendė, kad pririšti gyvuliai mažiau žolę išmindo.

Žiemos darbai. Dieną pradedu kūlimu. Vakare verpiame trise – močiutė, mama ir aš. Labai man linksma buvo, kad ir aš galiu jau suaugusių darbą dirbti. Žiemos vakarai ilgi būna, tai, kad nebūtų nuobodu, močiutė pasakoja įdomias pasakas apie kantrią šv. Eleną, apie šv. Genovaitę. Gruodžio mėnesį, Advento laiku, negalima liaudies dainų dainuoti, tai mama giedodavo šventą giesmę, Karunka vadinamą (Vainikėlis – G. B.). Labai Kalėdų laukdavome. Kūčių vakarienės įdomios, susideda iš daug patiekalų. Visi stengėsi, kad būtų 12 įvairių valgių. O per Kalėdas, anksti dar tamsoje, kai būdavo geras rogių kelias, važiuodavome į Alovės miestelio bažnyčią Betliejaus pažiūrėti. Kalėdinės giesmės labai gražios. Pilna bažnyčia prisirenka žmonių. Ir toliau gyvenantys suvažiuoja. Kalėdų šventes švęsdavome tris dienas. Antrą Kalėdų dieną eidavome į bažnyčią, o trečią svečiuodavomės pas gimines ir kaimynus. Mūsų šeima buvo religinga. Kas sekmadienį ir šventadienį į bažnyčią pėsčiomis keturis kilometrus eidavome. Tėvelis brostvoj dalyvavo (patarnaudavo kunigui – G. B.). Brolis irgi, kai paaugo, Mišioms tarnavo. O aš kelis metus Bažnyčios chore giedojau.

Kai aš augau, tai Alovės kaime buvo daug jaunimo ir gerų dainininkų. Buvo ir paauglių nemažai. Tai sueidavome į dvejus namus pasilinksminti. Didelis jaunimas rinkdavosi pas B. Ambrasą, o paaugliai – pas P. Kasiulyną. Susirinkdavome apie 15 žmonių. Turėjo berniukai lūpinę armonikėlę. Tai pagal tokią muziką mokėmės šokti, ėjome ratelių, dainavome. O koks įdomus ir linksmas buvo jaunystės gyvenimas. Kaip laukdavome sekmadienių ir švenčių. O jeigu turėdavau kokį naują rūbelį, tai rūpėdavo, kad greičiau pranešioti galėčiau.

Mano mamutė buvo labai gera, maloni, kantri. Jinai savęs nežiūrėjo, tik dėl šeimos stengėsi. Stipri buvo, visokius darbus apsigalėjo dirbti. Kol mes maži buvome, tai tėveliui daug padėdavo. Ir gabi buvo. Mokėjo gražiai austi ir siūti. Tuo laiku tik išeiginius rūbus siuvėjai siuvo, o kasdieninius – pačios moterys. Tada to gražumo tiek nežiūrėjo, kad tik būtų nesuplyšę ir švarūs. Kaip dabar namuose nėra nieko austinio, tai kai aš augau, nebuvo nieko pirktinio. Viskas buvo rankų darbo.

Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje būdavo linų mušimo talkos. Šeimininkė sukviesdavo kiek galima daugiau talkininkų. Kviesdavo mergaites ir jaunesnes moteris. Kai būdavo daug mergaičių, ateidavo vakare ir berniukai. Po darbo pakviesdavo muzikantus. Prasidėdavo šokiai – linksmoji dalis – iki nuovargio.

Su linais ilgas darbas ir varginantis. Beveik pusę metų reikia triūsti, kol marškiniais bus galima apsivilkti. Spalio mėnesį kita pramoga – linų mynimo darbas. Renkasi moterys į pirtį. Kuri pirma ateina, ta patogesnę vietą užsiima, o paskutinei tenka ir lauke stovėti. Kai geras oras, tai dar geriau – mažiau dulkių tenka.

Kai gera sveikata, linai gerai išdžiūvę, tai ir nesunku buvo. Mynėjos linksmos, pasakoja visokius atsitikimus, porina, kuri ką žino ar girdėjusi. Pilna priepirtė mintuvų bildėjimo ir moterų klegėjimo. Dešimtą valandą – mynėjų priešpiečiai. Pas mus, dzūkes, buvo vaišinama bulvinėm bandelėm, keptom ant kopūstų lapų. Jas valgydavo su daryciniu (iš suktos varškės, grietinės ir pieno pagamintas uždaras – G. B.). Po priešpiečių, koks pusvalandis poilsio. Tai dainuojam visokias dainas, daugiausia apie linelį. Linelis – brangus ir gražus augalėlis, gražiais žodžiais apdainuotas. Iš linų pluošto galima išausti daug gražių audimų. Per ilgesnį laiką šilku austi rankšluosčiai pūkuojasi, o lininiai – įgauna blizgesio.

Ir aš mokėjau verpti ir austi, bet kai atėjau į marčias (1935 metais), atsirado vaikeliai, nebeliko laiko tokiam darbui dirbti. Netrukus ir 1940 metai. Karas. Pokario neramumai. Kolektyvizacija. 1951 metai – jau tikras skurdas. Nebebuvo iš ko austi, o vėliau audimas išėjo iš mados. Tuo metu sveikata sušlubavo. Šviesa susilpnėjo. Taip ir pasibaigė jaunystė“.

Polinkį literatūrai paveldėjo iš prosenelės giminės

Pasak senovės kaimo gyvenimą užrašinėjančio A. Guzo, jų giminės polinkis rašyti užkoduotas genuose – iš Nedzingės kilusios prosenelės Petronėlės Lukšytės-Lekavičienės (1870–1957) giminėje ir senovėje, ir vėliau būta neabejingų literatūrai žmonių. Vienas tokių buvo Antanas Kalanavičius (1945 06 05 – 1992 09 13). Šis poetas plunksnos brolių ir literatūros kritikų įvertintas buvo tik po mirties, atradus, kad, pasak A. Guzo, ir jo žodžiai „įskelia ugnį“. „Norėčiau pacituoti vieną jo eilėraščio posmelį“, – sako Alovės kaimo raštininkas. – „Kaip grįžti vėl į savo žodžio/ Mėlynąjį kalną/ Ir krimsti savo kelio /Duonos plutą,/ Ten paukštis amžinų sparnų,/ Ten moterys, žvaigždžių rasoj/ Pamerkusios rankas,/ O gyslos jų vingiuoja/ Kaip karna pavandeniui...“ Nors A. Kalanavičius, pasak jo giminaičio, rašė nuo pat paauglystės, net buvo parengęs spaudai poezijos rinkinius „Vakaro verpstas“, „Drožiniai rankšluostinėje“, „Dulkėti erškėčiai“, „Ne akmenys guli“, „Laukties slenkstis“, rinkinius vaikams „Žydruolis akmenėlis“, „Balsų šaltinis“, „Šviesios brydės“, bet sovietmečiu jie dienos šviesos taip ir neišvydo. Ir tik praėjus dvejiems metams po to, kai tragiško likimo poetą vienatvėje ištiko infarktas, pagaliau pasirodė ir jo poezijos bei laiškų rinktinė „Ne akmenys guli“.

A. Kalanavičius studijavo Pedagoginiame institute ir Vilniaus universitete, tačiau dirbo paprastą darbą. Poeto talentą turėjęs žmogus, talentų turėjo ir daugiau – iš tėvo, kalvio, išmoko „pažaboti“ geležį, drožinėjo medį, darė peilius, įvairius papuošalus iš briedžio rago, gintaro, vario. Taigi buvo meniškas žmogus.

© 2012 „XXI amžius“