Laikas ir žmonės

Gražūs kavarskiečių pomėgiai

Vytautas Bagdonas

Senų radijo aparatų kolekcionavimas – Algimanto Simaškos laisvalaikio pomėgis

Simaškų sodyba – viena gražiausiai tvarkomų Kavarske. Čia nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydi gėlės, gražiose kompozicijose rikiuojasi dekoratyviniai krūmai, savo vietą sodyboje randa ir įvairios kompozicijos, mažosios architektūros elementai. Sodybos tvarkymas ir puoselėjimas – savotiškas dviejų šeimų pomėgis – mat  viename name gyvena Danutė ir Algimantas Simaškai bei jų sūnus Dalius su žmona Aurelija ir atžalomis.

Laikas ir žmonės

Žmona tapo paveikslus, o vyras daro rėmelius

Bronius VERTELKA

Genovaitė ir Liudvikas Garuoliai

Kai lankiausi Rokiškyje, krašto muziejaus centriniuose rūmuose veikė tradicinė kalėdinė paroda-pardavimas. Joje buvo galima apžiūrėti ir įsigyti įvairių darbelių: megztų šalikų, pirštinių, kojinių, atvirukų, keramikos dirbinių. Čia atkreipiau dėmesį ir į septynis Panemunėlio vienkiemio gyventojos Genovaitės Garuolienės tapytus paveikslus su žiemos vaizdais. Jos darbai jau buvo eksponuojami Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietės kultūros namuose, Rokiškyje, Panevėžyje. Keletas kūrinių yra Panemunėlio miestelio bibliotekoje.

Tėviškės lobiai

Dendrologinis parkas – tik darant tai, kas patinka

Gintarė Martinaitienė

Knygoje-stende su Zigmo Naujokaičio surinkta bei susisteminta medžiaga atsispindi Slavikų krašto istorija

Juškakaimių kaime, Slavikų seniūnijoje, Šakių rajone, dendrologinį parką atsikovotoje tėvų žemėje įkūręs Zigmas Naujokaitis savęs nesureikšmina ir apie didelius savo darbus kalba itin kukliai. Tai vienintelis toks parkas visame Zanavykų krašte, tačiau kraštotyrininkas, dendrologas, mokslų daktaras paaiškina, kad daro tai, kas patinka. O kur dar surinktos ekspozicijos, įkurtos muziejus klėtelėje! Ateities planų į devintąją dešimtį įkopusiam Zigmui netrūksta, tačiau senolis pasiguodžia, kad sveikata jau vis labiau nebe ta.

Tėviškės lobiai

Tarp augalų prisimiršta visos negandos

Vytautas Bagdonas

Visi aplinkos tvarkymo darbai gula ant Genovaitės Balčiūnienės pečių

Kai prieš 28-nerius metus į Traupio miestelį iš Zerkiškių kaimo persikėlė Genovaitė ir Juozas Balčiūnai, pirmiausia prie savo namo pasisodino sidabrinę eglutę ir gluosnį. Paskui vis sodino ir sodino įvairiausius augalus, puoselėjo sodybos aplinką. Neatsitiktinai Balčiūnų sodyba Traupyje tapo viena gražiausių.

Gyvenimas prie Nevėžio

Dviaukštis Balčiūnų mūrinukas stūkso visai netoli vinguriuojančios Nevėžio upės. Namo sieną puošia medinis raižytas numeris ir gatvės pavadinimas. Sodybą puošia gėlynų salelės, akmenų kompozicijos, medinės skulptūros, medžiai ir dekoratyviniai krūmai. Išlikę ir tie pirmieji jų pasodinti augalai – tiktai eglė  su gluosniu jau dideli, išlakūs medžiai. Priešais gyvenamąjį namą pastatytas medinis kryžius, netoliese – miniatiūrinis šulinys su svirtimi. Kieme suręsta jauki pavėsinė skęsta žalumoje...

Laikas ir žmonės

Gyvenimo kelyje lydėjo Dievo palaima

Jolita Žurauskienė

Deimantinėse G. ir J. Čirbų vestuvėse dalyvavo vaikai, gausus būrys vaikaičių ir provaikaičių, artimieji Asmeninio albumo nuotrauka

Gegužės mėnesį Genovaitė ir Jonas Čirbos Žemaitkiemio bažnyčioje atnaujino santuokos įžadus, duotus prieš 60 metų. Deimantinių vestuvių sulaukę sutuoktiniai džiaugėsi atradę savo laimę.

Pažįstami nuo pat mažens

Genovaitė ir Jonas pasakojo, kad jie buvo pažįstami nuo pat mažens, nes gyveno toje pačioje parapijoje. Kazliškių ir Šimaičių kaimus skyrė vos keli kilometrai. Jiedu susipažino vakaruškose ir po metų draugystės susituokė. Tuomet Genovaitei buvo 21-eri, o Jonas – septyneriais metais vyresnis. „Jis buvo geras, gražus ir darbštus“, – apie vyrą pasakojo G.  Čirbienė. Gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Neturėdami nuosavo kampo jaunavedžiai glaudėsi Jono namuose, vėliau persikėlė į Genovaitės tėviškę. Sutuoktiniai kartu dirbo Martinonių kolūkyje. Genovaitė – laukuose, o Jonas – visus vyriškus darbus. „Buvau ir paprastas kolūkietis, ir brigadininkas. Teko dirbti dujininku, pieninės, kiaulių fermos vedėju, revizijos pirmininku“, – pasakojo vyras. G. Čirbienė kolūkyje dirbo tik dvejus metus, nes kaip pupos pabiro vaikai: Antanas, Aldona, Rima, Gintautas, Valdas. Motinai teko prižiūrėti atžalas, netrūko darbo ir savame ūkyje.

Laikas ir žmonės

„Kur tas šalcinėlis...“

Alvyra Grėbliūnienė

Savo kūrybos eilėraščiu sveikina jaunystės dienų draugė Emilija Klimavičienė. Sėdi Stasė Radzevičienė

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijoje Stasė Kulikauskaitė-Radzevičienė gerai pažįstama. Ji – šio krašto senbuvė. Nuo „Caritas“ įsikūrimo aktyviai dalyvauja labdaringame darbe, daugiau kaip 10 metų gieda bažnyčios chore, yra senjorų mokytojų klubo „Bičiuliai“, Tėvynės pažinimo draugijos Druskininkų atstovybės narė, žinoma ir jos kūrybinė veikla. Ši „dzūkelė iš Druskinikų“ yra Druskininkų poezijos ir kitų menų asociacijos (PMMA) narė. Pavasarį Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje ji pakvietė į savo kūrybos popietę „Tėviškės šaltinių sakmė“. Bibliotekos direktorė Laima Žėkienė, pristatydama šį renginį, pasidžiaugė, kad jai visada malonu pristatyti visus susitikimus, ypač tuos, kuriuose yra nedidelis būrys žmonių, nes tiesiog akimis galima bendrauti su kiekvienu. Tai labai šilti ir dvasingi renginiai. Toks buvo ir pastarasis – tarsi „grožio šaltinėlio“ gysla, „atajusi iš Druskinykų“, gražia dzūkiška tarme iš senjoros Stasės širdies liejosi prisiminimų srovė. Jos švelnus, melodingas balsas, įtaigi dzūkiška šnekta visus susirinkusius greitai subūrė draugėn prie kūrybos stalo. Pedagogė, iš „dziedulių“ ir tėvų paveldėjusi meilę tėviškei, Tėvynei, gamtai ir žmogui, šiuo turtu dalijosi savo krašto mokyklose su mažaisiais mokinukais ir toliau rinko, dėjo „in dzūkiškų kaparėlį“ – dienoraštį. Kai išėjo į pensiją, pabiro knygelės, tarsi lietuviško lino žiedai. Guvi senjora porino: „Rašyti pradėjau ir išleidau pirmąją knygelę „Sakmė tėviškės šaltinių“ 2005 metais, 2006-aisiais – „Paprocų gyvascis dzūkų veseiliosa“, 2007 metais – „Kasdienybės labirintai“, 2009 metais – savo kūrybos ir dzūkiškai giedamų senovinių dainų kasetę. 2010 metais – dviejų dalių knygelę vaikams „Metų kaita – Noriu žinoti“. 2011 metais – „Protėvių takais ir takeliais“. Ir gali būti, kad tai – ne pabaiga... Susipažinus su S. Radzevičienės kūryba, norisi pacituoti prof. Igno Končiaus žodžius: „Gimtąjį kraštą pažinęs, save ir savo tautą pažinsi“.

Laikas ir žmonės

Gobelenas – moteriškas darbas

Elena Dekaminavičienė

Gobeleno meistrė Irena Lukoševičiūtė-Skučienė ir žemės ūkio ministerijos viceministras Mindaugas Kuklierius

Liepos 6-osios saulė nepašykštėjo spindulių, ir gamta atsivėrė visu savo vasarišku grožiu: didingų medžių lapija kvietė į pavėsį, tvenkinys – pasimaudyti, o nuostabūs gėlynai – pasigrožėti daugybės spalvų paletėmis. Gamta kvietė, viliojo, žavėjo kvapais, spalvomis, paukščių balsais ir šviesa, kurios buvo daug daug...

Tačiau kas gali labiau pajusti gamtos šauksmą, jeigu ne menininkas. Irena Lukoševičiūtė-Skučienė ypač jautriai jaučia gamtos spalvas, metų laikų kaitą, smilgos kuklumą, mėnulio fazes ir visa tai perteikia savo kūriniuose – gobelenuose, batikoje, karpiniuose, mezginiuose, nėriniuose, tapyboje. Ypač gražūs gobelenai: „Miškas metų laikais“, „Pilnatis“, „Jaunatis“, „Priešpilnis“, „Delčia“, „Vakaras“, „Vėjas“, „Gamtos vaizdai“, „Smilgos“, „Medžiai“, „Skausmas“, „Sausio 13-oji“, „Zodiako ženklai“ ir daugelis kitų. Tokia įspūdinga paroda, atkeliavusi iš Kazlų Rūdos į Kalvariją, sudomino miesto gyventojus ir svečius.