Laikas ir žmonės

Skapiškio vargonininkas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šventės dalyviai prie Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčios su vargonininku Leonardu Juškėnu (su gėlėmis)

Grupelė šventės dalyvių Skapiškio bažnyčios šventoriuje prie Lurdo. Iš kairės: Aleksandra Aleinikovienė, Porfirijus Aleinikovas, vargonininkas Leonardas Juškėnas, Henrikas Stasėnas, Jonas Uziela ir Skapiškio seniūnas Valdas Juškevičius Nijolės Greibuvienės ir autorės nuotraukos

Leonardas Juškėnas su žmona Joana, vaikaičiais

Jubiliatas vargonininkas Leonardas Juškėnas su choristais ir klebonu. Iš kairės: klebonas kun. Salvijus Pranskūnas, už jo zakristijonas Paulinas Kaluina, Henrikas Stasėnas, Porfirijus Aleinikovas, Jonas Uziela, Aleksandra Aleinikovienė ir dr. Aldona Vasiliauskienė

„Versmės“ ekspedicijos narė doktorantė Rimutė Garnevičiūtė užrašo vargonininko Leonardo Juškėno pasakojimą

Spalio 21 dieną į sekmadienio šv. Mišias Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje žmonių susirinko beveik kaip į atlaidus. Šv. Mišias klebonas kun. Salvijus Pranskūnas aukojo už vargonininką Leonardą Juškėną, nes jis iš 54 vargonininkavimo metų net 50 vargonų garsais, pritariant choristų balsams, šlovina Dievą Skapiškyje. Leonardas – jauniausias Danieliaus Juškėno (1891–1949) ir Eleonoros Truklickaitės (1893–1969) gausios smulkių ūkininkų šeimos sūnus, gimęs 1939 m. sausio 25 d. Tolimenų kaime (Švedriškės parapija, Zarasų r.). Šeimoje augo 10 vaikų (vienas mažiukas mirė), tad visi nuo mažens daug dirbo. Paminėtina, kad 1928 metais gimusi Leonardo sesuo Jadvyga Juškėnaitė – vienuolė, o brolio Antano (1935–2005) sūnus Vydas Juškėnas – Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas.

Sudėtingas mokslo kelias

Būdamas dešimties metų Leonardas neteko tėvelio – jis mirė staiga. Netekus maitintojo, šeimos padėtis pasunkėjo ir Leonardas nebegalėjo svajoti apie tolimesnius muzikos mokslus. Baigęs Tolimenų septynmetę, tris mėnesius dirbo miške ir ieškojo galimybių įgyvendinti svajonę. 1954 metais penkiolikametis privačiai pas vargonininką Povilą Tubelį pradėjo mokytis vargonavimo meno Salake – vargonininkų kalvėje. Iš šio krašto kilę daug žymių vargonininkų. Leonardas prisimena, kad tuo metu (1953–1958) Salako Švč. Mergelės Marijos parapijoje dirbo kun. Antanas Petrauskas (1916 08 22–1942 12 19–1987 08 31) pradžioje vikaru, vėliau klebonu. Už Leonardo mokslą mokėjo seserys, be to, sesuo Zofija, tuo metu gyvenusi Salake, į namus grįžtantį brolį pavaišindavo pietumis. O jis važiavo ir ėjo kasdien 10 kilometrų, kad sužinotų ir perprastų vargonų paslaptis: po užsiėmimų likdavo sėdėti prie vargonų – mokėsi nepriekaištingai atlikti vargonininko P. Tubelio paskirtas užduotis. Paskutiniais mokslo metais seserims nupirkus mažą fisharmoniją, Leonardas į Salaką važiuodavo jau tik pora kartų per savaitę: gautas iš vargonininko užduotis galėjo atlikti namuose.

Vargonininko darbas parapijose

L. Juškėnui teko darbuotis keturiose parapijose, Skapiškis – penktoji darbo vieta. Baigęs mokslus ir gavęs gerą vargonininko rekomendaciją, devyniolikametis Leonardas dirbo Rožinio Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Smalvose iki gavo šaukimą į sovietinę armiją. Po trijų mėnesių tarnybos Sverdlovsko srityje dėl silpnos sveikatos buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą nuo 1959 metų birželio iki 1960-ųjų balandžio vargonininkavo Kaltanėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje (Šilalės r.), vėliau įsidarbino Imbrado Nukryžiuotojo Jėzaus parapijoje. Palaidojus kun. Vytautą Antaną Šamšoną (1912 08 17–1936 06 21–1961 01 28), Imbrado parapija tapo aptarnaujama, tad vargonininkas ėmėsi darbuotis mažoje Skrebotiškio parapijoje.

Darbas Skapiškyje

Vargonininkui Leonardui norėjosi didesnės parapijos ir platesnės veiklos. 1953–1976 metais Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos administratoriumi dirbęs kun. Juozapas Lukšas (1917 10 19–1944–1997 03 09) pakvietė jį į Skapiškį. Nuo 1962 m. spalio 15 d. L. Juškėnas ėmė čia darbuotis ir atidavė jau pusę amžiaus. Per 50 metų vargininkui šioje bažnyčioje teko groti dirbant penkiems kunigams: kun. Juozapui Lukšui, vėliau 1976–1981 metais klebonaujant kun. Juozui Giedraičiui SJ (1927 03 12–1957–1993 09 04), 1981–1984 metais – kun. Antanui Vaškevičiui (1913 11 30–1942–1994 09 23), 1984–2005 metais administratoriaus pareigas einant kun. Povilui Varžinskui (1922 11 25–l948 12 19–2012 07 31), 2005–2012 metais – kun. Zenonui Navickui. Nuo 2012 metų Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje klebonu pradėjęs dirbti kun. Salvijus Pranskūnas – šeštas kunigas Skapiškyje, kuriam talkina vargonininkas.

L. Juškėnas atvyko į Skapiškį, kurį jau buvo garsinę žymūs vargonininkai: 1929–1939 metais – Mykolas Danilevičius, vėliau – Jonas Vžesniauskas-Viržonis, 1940–1946 metais – Albinas Gokas (1899 09 05–1957 12 21), paskui – Kazimieras Jovaiša (1890 08 16–1984 02 17) ir Vytautas Četkauskas (1910 10 28–1986 02 21), o 1954–1962 metais – Povilas Bučys (1921 11 27–1989). Jį pakeitė L. Juškėnas.

Skapiškyje Leonardo laukė keturių balsų 28 giedorių choras. Buvo parengtos specialios šv. Mišių dalys „Credo“, „Sanctus“, „Kyrie“. Vargonininkas choristus išmokė lietuviškų giesmių, džiaugiasi, kad choro stiprinimui itin daug padėjo kun. J. Lukšas.

L. Juškėnas apgailestauja, kad ir pats nebeturi sveikatos, ir choristų tebėra vos keli – daugelis nuseno, kiti dėl sveikatos nebepajėgia ateiti į bažnyčią, nemažą Skapiškio bažnyčios choristų dalį Viešpats pasišaukė giedoti Amžinybėje, dalis choristų išvyko iš Skapiškio ir apsigyveno didesniuose kaimyniniuose miestuose.

Skapiškis svarbus ne tik dvasiniam L. Juškėno gyvenimui – čia, kaip minėta, atiduota 50 metų bažnyčios vargonams, – svarbus ir asmeniniam gyvenimui: 1965 metais vedė „Sakalo“ kolūkio paukštyno darbuotoją Joaną Vizbaraitę, turėjo gražią šeimyną – išaugino keturis vaikus, susilaukė būrelio – net devynių – vaikaičių...

Ir giedantys, ir klausantys vargonų garsų apie L. Juškėną taria gražiausius žodžius, visiems jis buvo ir yra reikalingas – juk kiekvienoje šeimoje būna laidotuvių, krikštytų, sutuoktuvių, jubiliejus bažnyčioje mininčių, ir visada (jei tik nesirgo) šias šventes lydėjo vargonų muzikos garsai, išgaunami ne tik L. Juškėno pirštais, bet ir širdimi... Tad neatsitiktinai vargonininko L. Juškėno 50 darbo metų Skapiškyje paminėjimas sukvietė ir subūrė žmones, paliudijo skapiškėnų dėmesingumą, nuoširdumą ir dvasingumą šiai svarbiai Skapiškio asmenybei.

Sveikinimų gausa

Po šv. Mišių bažnyčioje už 50 metų tarnystę Skapiškyje jam buvo įteiktas Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko Palaiminimas-padėka, kurioje parašyta: Nuoširdžiai dėkojame gerbiamam ilgamečiam Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos vargonininkui ponui Leonardui Juškėnui už nepaprastai ištikimą 50 metų tarnystę Bažnyčiai, už be galo nuoširdų giedojimo skatinimą. Jūs palikote nepaprastai reikšmingą indėlį ne tik Skapiškio parapijos, bet ir visos Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje. Telaimina ir tesaugo Dievas Jus, Jūsų šeimą, visus Jūsų artimuosius. Tesuteikia Jums gerą sveikatą, kad galėtumėte visada taip nuoširdžiai darbuotis.

Už Jus meldžiasi, Jus laimina Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas.

Reikia pastebėti, kad tai jau antrasis vyskupo J. Kaunecko palaiminimas, įteikiamas Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje Skapiškyje. Pirmąjį įteikė pats vysk. J. Kauneckas 2011 metais 90 sulaukusiam aktyviam tikinčiajam ir choristui Jonui Uzielai, jo palaiminimą yra gavusi ir šio straipsnio autorė.

Klebono kun. S. Pranskūno kviečiami vieni sveikintojai keitė kitus. Negausaus Skapiškio choristų būrelio vardu vargonininką Leonardą sveikino Henrikas Stasėnas, Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Skapiškio seniūnijos vardu Padėkos raštą įteikė seniūnas Valdas Juškevičius, labai gražiai pritaikęs A. Jonyno žodžius: „Jie niekur tie praėję metai nenueina. Įsiterpia į širdį, kaip dirvožemin susigeria lietus. Įsismelkia į sąžinę, įsipina į dainą, plaikstydami ne vien prisiminimų ir atodūsių skutus“.

Sveikinimą-dėkavonę Skapiškio kaimo bendruomenės vardu įteikė pirmininkė Roma Bugailiškienė.

Skapiškio pagrindinės mokyklos bendruomenės vardu sveikino mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė, džiaugėsi, kad jau 50 metų vargonininko širdies muzika skaidrina žmonių dvasią ir taurina jausmus, linkėjo, kad iš jo „šventovės varpinės dar ilgai ir nenuilstamai aidėtų didysis gyvenimo gausmas“.

Skapiškio pagrindinės mokyklos ateitininkai sveikino šiais žodžiais: „Visi žmonės eina tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visi vienodai įmina pėdas“ (V. Hugo). Dėkojame už Jūsų metus, atiduotus giesmei, kuria džiuginote susirinkusius į šią bažnyčią. Linkime, kad ir toliau jus vestų Dievo stiprybė, kad Jo galybė jus saugotų, kad Jo ranka jus globotų“.

Skapiškio Dariaus ir Girėno gatvės, kurioje gyvena vargonininkas Leonardas, gyventojų vardu sveikino mokytojos Stasė Mažeikytė ir Rasa Kaušakienė. Jos linkėjo daug sveikatos ir kad ilgai atėję į bažnytėlę galėtų girdėti vargonų garsus, nes tik jie bažnyčiai suteikia iškilmingumo, – sakė S. Mažeikytė. Švč. M. Marijos rožinio grupelei Skapiškyje vadovaujanti Audronė Tubelienė vargonininkui L. Juškėnui įteikė rožinį.

Sugiedojus „Ilgiausių metų“ skapiškėnai dar ilgai būriavosi šventoriuje, o į namus skirstėsi nešdamiesi širdyje gražaus prisilietimo prie kilnios asmenybės – L. Juškėno – 50 metų ištikimo darbo Bažnyčiai.

Skapiškis, Kupiškio rajonas

© 2012 „XXI amžius“