Amatai

Krosnininko darbu liko patenkinti

Bronius VERTELKA

Kaip pasistatyti židinį, pasakoja Povilas Martinonis

Sunkiai rasi miestą ar didesnę gyvenvietę, kur nebūtų įžengusi Povilo Martinonio koja. Neblogai jam pažįstama Latvija, Estija ir Baltarusija. „Nesu girdėjęs, kad būtų peikę mano darbą“, – didžiavosi subatėnas.

Mūryti krosnis jį išmokė uošvis, visą gyvenimą dirbęs statybininku. Patarė, kaip paruošti molio mišinį. Pirmiausia išsijodavo žvyrą. Vis rankiniu būdu. Jeigu prie mentelės mišinys prilimpa, vadinasi, yra tinkamas mūryti. O jeigu nukrinta, reikia papildyti molio. Būdavo, kol uošvis koklius dėlioja, Povilas plytas mūrija. Taip abu per kokias tris dienas krosnį su sienele sumūrydavo. Statė ir namus. Iškilus sienoms, kad vidaus darbus galėtų atlikti, imdavosi krosnies. Išmoko mūryti visokiausių jų tipų – centrinio šildymo sistemai, ir valgiui gaminimui. Dirbo vyrai taip, jog negirdėjo priekaištaujant, kad nešildo ar dūmai ne pro kaminą, bet vidun veržiasi. Povilas, kad turėtų laisvesnio laiko, dirbo gaisrinėje, pienovežio vairuotoju.

Nevadino jo sukčiumi ar plėšiku, už darbą jis imdavo gerokai mažiau nei šiek tiek pramokę krosnių statymo meno. Tiesa, Kaune išgirdo, kad taip jų „markę“ gadina.

Subatėnas sugeba mūryti ir židinius. Tokios meistrystės išmoko savo dėdės dėka. Susirado jį, gyvenusį kažkur užsienyje, per tuometį kleboną kun. Algį Neverauską, kuriam išsipasakojo, kad dėdė Silvestras, jauniausias tėvo brolis, baigiantis karui pasitraukė iš Lietuvos. Po kurio laiko klebonas Povilui padiktavo jo adresą. Anglijoje, Notingeme, gyvenęs dėdė labai džiaugėsi, gavęs iš sūnėno žinią. Artimam giminaičiui atsiuntė ir židinių statymo katalogą. Ten ilgio matas – colis, prilygstantis 2,5 centimetro. Pagal šį katalogą Povilas išmoko statyti židinius. Gražiausi židiniai, kai akmenys dedami vienas prie kito. Dar įvairių puošybos elementų prigalvoja. Povilas apgailestauja, kad nebėra kam perduoti savo žinių: jaunimas arba emigravęs, arba nenori to imtis. Tiesa, vienas Povilo mokinys iš Panevėžio dabar mūrija krosnis bei židinius Vokietijoje.

P. Martinonis neslepia mūrijimo paslapčių. Jeigu nori, kad dūmas staugdamas lėktų per kaminą, ortakiai turi būti išmūryti taisyklingai, kad oras nesutiktų jokių kliūčių. Židinys netrauks, jeigu jo kaminas bus žemesnis už pastato stogą. Ir židinio pamatas turi būti pakankamai stiprus, nes šaltis iškels.

Smagu jam kalbėti apie savo amatą. Nors jau gauna pensiją, tačiau paprašytas išvalo kaminą, pataiso krosnį. Už tokį darbą pinigų neima. Prieš daugelį metų jo statyta krosnis šildo renovuotus parapijos namus. Povilas atsiliepia ir pašauktas Židiniu. Mat, tokia pravarde „pakrikštijo“ rajoninis laikraštis, rašęs apie jį.

Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietė, Kupiškio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“