Tarp lietuvių

Gimtojo krašto istorijos puoselėtoja

Bronius VERTELKA

Gimtojo krašto istorijos puoselėtoja Elena Rutkauskaitė

Gegabrastos Šv. Nikolajaus cerkvė

Pasvalio rajone, Gegabrastos kaime, gyvenanti Elena Rutkauskaitė gegužę minėjo 85 metų sukaktį. „Tai tikra mūsų krašto šviesuolė“, – taip rusų tautybės sodietę įvertino Pumpėnų seniūnijoje. E. Rutkauskaitė aprašė gimtąjį Eimuliškio kaimą, kuriame ji gimė ir augo dar su dviem broliais. Medžiaga išspausdinta knygutėje (kartu su kitų autorių tekstais apie atskiras Pasvalio krašto vietoves). Yra aprašiusi ir Toliūnų kaimą – jis buvo žymus tuo, kad turėjo labai gerą malūną, garsėjusį aukštos kokybės sumaltais miltais, jame veikė vilnų karšykla, karčiama ir spirito varykla. Daugiausia faktinės medžiagos suteikė Jonas Juzėnas (jau miręs), turėjęs labai gerą atmintį.

E. Rutkauskaitė surinko duomenis ir aprašė mamos gimtinę – Gegabrastos kaimą. Čia ji gimė ir augo, giedojo Šv. Nikolajaus cerkvės chore, baigė pradinę mokyklą. Mama mokėjo daug dainų, buvo puiki pasakotoja, turėjo gražų balsą. Ypač vaizdžiai ji pasakodavo apie Joninių šventę, kurioje skambėdavo dainos lietuvių ir rusų kalbomis. Rankraščiai apie Toliūnų ir Gegabrastos kaimus atiduoti saugoti Pasvalio krašto muziejui. E. Rutkauskaitė vylėsi, jog ateityje jie pasirodys atskiromis knygelėmis.

Rinkti medžiagą apie prabėgusius įvykius ir gyvenusius žmones E. Rutkauskaitė patirties įgijo dirbdama istorijos mokytoja ir įsitraukusi į kraštotyrinę veiklą. Ji buvo puiki šios srities žinovė.

E. Rutkauskaitės bendras pedagoginio darbo stažas – 35 metai. Ji istorijos mokė Širvintų septynmetėje, Panevėžio rajono Kurganavos ir Kabelių, Pasvalio rajono Gegabrastos aštuonmetėse mokyklose. Ilgiausiai – net 22 metus – dirbo Pušalote.

Kuo norėtų būti, žinojo jau lankydama Pazukų pradinę mokyklą. Įkvėpė jos pirmasis mokytojas Antanas Smailys. Elena buvo stropi, sąžininga, mokėsi labai gerais pažymiais. Tai pastebėjęs mokytojas, jeigu privalėdavo kur išvykti, ją palikdavo savo vietoje. Pastatydavo ant stalo laikrodį ir nurodydavo pamokų trukmę. Mergaitė vesdavo pamokas visiems keturiems skyriams. Jeigu kas pageidaudavo išeiti iš klasės, privalėdavo pakelti ranką. Baigiantis pamokoms „mokytoja“ paklausdavo, kaip jas išmoko. Elenutės visi mokiniai klausydavo.

Baigusi keturis skyrius, Elena labai norėjo tęsti mokslą, bet tėveliai sakė, kad nėra iš ko. Rutkauskai turėjo 8 ha žemės, iš kurių tik 5 buvo dirbami, todėl jie priversti uždarbiauti pas stipresnius ūkininkus.

Per vienas žiemos atostogas į Rutkauskų namus užsuko kaimynas, kurio dukra mokėsi Pušalote. Jis pasakojo, kaip jai ten sekasi. Ant duonkepės krosnies susirangiusi mergaitė pavydžiai klausėsi. Žinojo, kad tėvelis su mamyte antradienį važiuos karšti vilnų į Pušalotą. Kaimynui išėjus, Elena nušoko nuo krosnies, pribėgo prie tėvelio, pabučiavo jam ranką ir ėmė maldauti, kad jis nueitų pas mokytoją ir paprašytų, kad leistų jai mokytis. Taip tėvas ir padarė.

Mokytojas patikrino Elenos aritmetikos žinias, jo žmona – lietuvių kalbos. Mergaitė nepadarė nė vienos klaidos. Ją priėmė į penktą klasę. Penktas ir šeštas skyriai buvo vienoje klasėje. Elena sugebėjo įsiminti, ką mokytojai aiškino ne tik penktokams, bet ir šeštokams. Gabiai moksleivei patarė laikyti egzaminus kartu ir iš šeštos klasės kurso. Mokytoją, nuvykusį į Joniškėlį parvežti mokslo metų baigimo pažymėjimų, begrįžtant Pušaloto stotyje suėmė. Suėmė ir mokytojo žmoną su vaikais. Tuo metu prasidėjo trėmimai.

Prasidėjus karui, dėdei Jonui patarus, remiant giminėms, Elena išvažiavo mokytis į Panevėžį – į antrąją mergaičių gimnaziją. Čia mokslai jai irgi sekėsi. Gimnaziją baigė 1947 metais. Kuklios buvo išleistuvės. Buvo baisūs laikai.

Vilniaus pedagoginiame institute tik vienerius mokslo metus studijavo. Susirgus tėvui, sušlubavus motinos sveikatai, turėjo grįžti į kaimą. Tėvas atsitiktinai viename laikraštyje perskaitė, kad Šiauliuose atidaromas Mokytojų institutas. Ten tėvelis turėjo pusbrolį. Elena Šiauliuose studijavo istoriją ir baigė 1950 metais su pirmąja absolventų laida.

Dirbti į Pasvalio rajoną grįžo mirus tėvui. Jis buvo apsiskaitęs, be gimtosios rusų, mokėjo lietuvių ir lenkų kalbas. Sakydavo, kad jo proseneliai Rutkovskiai yra kilę nuo Maskvos. Karui pasibaigus, tėvą paskyrė seniūnu, tačiau partizanų perspėtas, kad netarnautų sovietams, pats atsisakė šių pareigų. Atsisakymą motyvavo suprastėjusia sveikata. Buvo pradėjęs statytis namus Gegabrastos kaime, tačiau pagyventi šioje sodyboje jau nebeteko.

Rutkauskų šeimoje kalbėdavo rusiškai, bendraujant su lietuviais – lietuviškai. Elenos mama mokėjo lietuviškai, tačiau kai kuriuos žodžius tardavo netaisyklingai. Elena niekada nėra girdėjusi sakant pašiepiamai, kad ji svetimtautė ar atėjūnė. Ji, jos tėvai su lietuviais visada gražiai sutardavo, vieni kitiems padėdavo.

Apie Gegabrastos kaimo vardo kilmę E. Rutkauskaitė pasakojo taip. Už Lėvens upės stovėjo malūnas, kuriame dirbo toks Gegas. Norėdami susimalti grūdų, ūkininkai savo maišus turėdavo kelti valtele per Lėvenį. Susirinkę sodiečiai nutarė pasidaryti brastą, kad ja galėtų arkliais pravažiuoti. Išrinko sekliausią upės vietą, privežė akmenų. Nuo to buvusį Nikolskojės kaimą pavadino Gegabrasta. Kita kaimo vardo atsiradimo versija – tai, kad šioje vietoje pavasarį itin gegutės kukuodavo.

Pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 1923 metais Gegabrastoje gyveno 305 žmonės ir buvo 54 sodybos. Šiuo metu kažin ar 20 žmonių priskaičiuosi.

Kaime stovi nuostabiai graži, medinė XIX amžiaus pabaigoje statyta stačiatikių Šv. Nikolajaus cerkvė. Elenos jaunystėje ji būdavo pilnutėlė tikinčiųjų. Dabar daugiausia jų susirenka gegužę, švenčiant titulinius cerkvės atlaidus. Šventovę aptarnauja iš Panevėžio atvykstantis kunigas. Maldos namus du kartus apiplėšė, išnešė vertingiausius paveikslus. Pats cerkvės pastatas prašosi remonto. Jo aplinką tvarko Pumpėnų seniūnija. Šalia cerkvės – kapinės. Anksčiau net 70 kapaviečių E. Rutkauskaitė sugebėdavo aptvarkyti. Įskausdavo keliai, einant klūpomis. Bėgant metams suprastėjo sveikata, vargina aukštas kraujospūdis. Gyvena tėvų namuose su gerokai jaunesniu broliu, kuris, mirus žmonai, persikraustė iš Panevėžio.

Tikėjimą Dievu E. Rutkauskaitė išlaikė visą gyvenimą, nors viešai to nedemonstravo. Su bažnyčia laidojo savo tėvus (abu išgyveno maždaug po 80 metų). Dirbant Pušalote jai liepdavo eiti užrašinėti vietos kunigų pamokslų, bet sugebėdavo nuo to išsisukti. „Nė sykio nešnipinėjau bažnyčioje, gali tai ir buvęs klebonas kun. Albinas Pipiras paliudyti“, – sakė E. Rutkauskaitė, gyvenanti prie pat Lėvens upės.

Gegabrastos kaimas,
Pasvalio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“