Laikas ir žmonės

Pasišventęs muziejininkystei

Bronius VERTELKA

Privataus muziejaus savininkas Klemensas Sakalauskas

Devintuoju Panevėžio rajono garbės piliečiu tapo privataus etnografinio muziejaus Piniavoje įkūrėjas ir savininkas Klemensas Sakalauskas. Etnokultūros paveldo skleidėjui ir puoselėtojui šio titulo regalijos buvo įteiktos vasario 15-ąją Piniavos vaikų darželio-mokyklos salėje.

Iš daugelio pasaulio šalių į muziejų atvykstančius lankytojus stebina ne vien eksponatų įvairumas, bet ir tai, kaip be valstybės paramos vienas žmogus sugebėjo jį įkurti. Maždaug 40 arų sodyboje sutelkta daug nuostabių eksponatų! K. Sakalauskas už tokį darbą negauna atlyginimo, tačiau lieka dėkingas aukojantiems muziejaus priežiūrai ir viską daro taip, kad pačiam atrodytų gražu ir jaudintų širdį. Senovę menančius sukauptus daiktus ėmė tvarkyti, kai sūnūs jau buvo vedę, kai bankrutavo „Ekrano“ gamykla, kurioje dirbo daugelį metų, ir atsirado daugiau laisvo laiko.

Patraukliai atrodo lauke išdėstytos įvairaus dydžio girnapusės. Stovi trys traktoriai metaliniais ratais: „Deering“ maždaug 1930-aisais, „Universal“ apie 1937-uosius ir „Fordzon“ apie 1920–1922 metus gaminti. Visi jie jau buvo išmesti į metalo laužą ir pasmerkti sunaikinimui.

Pilnutėlė eksponatų senovinio tipo klėtis. Atsiėmus tėvų žemę buvo ir miško. Brolis Klemensui jo dalį atidavė pjauta mediena, iš kurios meistras pastatė klėtį. Prieš tai dairytasi senovinės klėties ir norėta ją persikelti į Piniavą. Bet argi gerą daiktą iš supuvusių rąstų sulipdysi? Užtat šiai klėčiai garantuotas ilgas gyvenimas.

K. Sakalauskas turi 237 lygintuvus, nemažai gramofonų su didele triūba, patefonų, muzikinių dėžučių.

Lankytojams bene labiausiai į akis krintantis eksponatas – lokomobilis, stovintis priešais sodybos vartus. Itin retą daiktą muziejaus savininkas aptiko Andrioniškyje pas tokį Lukauską. Šis pasakojo, kad jo tėvas „pragaro mašiną“ pirko dar iš Stuko. Didelį vargą patyrė, kol ją parsitempė namo. Įvarę kaištį į žemę ir panaudoję gervę, pamažu vyrai įveikė apie šešis kilometrus. Prieš karą, sovietams ateinant į Lietuvą, Lukausko tėvas išardė lokomobilį ir jo detales išslapstė po visą sodybą. Kada naujoji valdžia įsigeidė panaudoti jį savo reikmėms, pamatė beveik griaučius.

Apverktinos būklės lokomobilį rado ir K. Sakalauskas, tačiau senienos šeimininkas užsispyrė jos neparduoti, tikėdamasis pats įpūsti naują gyvybę. Netrūko norinčiųjų įsigyti tokį daiktą! Daugybę kartų Klemensas važiavo į Andrioniškį, su Lukausku vos ne kaip giminės tapo. Pagaliau anykštėnas nusileido, išgirdęs, kad lokomobilis pateks ne į kažkokio „biznieriaus“ rankas, bet į kuriamą muziejų. Daug darbo Klemensas turėjo įdėti, kol lokomobiliui suteikė reikiamą būseną. Dabar jau girdi sakant, kad už jį nemažai pinigų paimtų, nors pats nei už ką neparduotų. Ką padarysi, pavyduolių buvo ir bus.

K. Sakalauskas istorija, kolekcionavimu, senais daiktais domisi nuo mažens. Mokykloje rinko monetas, keitėsi ženkliukais. Mintis turėti savo muziejų jo nebepaleido. Pirmasis eksponatas buvo tėvo ariant išversta XVIII amžiaus moneta.

Piniavietis eksponatų nelaiko prispaudęs namuose, nuveža parodyti į kitus miestus. Pavyzdžiui, Vilniuje surengė gramofonų parodą. Vykstant žemės ūkio technikos parodai „Jievaro sodas“ Pajuostyje, buvo eksponuojami ir du jo traktoriai. Juos matė čia svečiavęsis tuometinis premjeras Algirdas Brazauskas ir sakė, kad tokiais traktoriais teko arti vaikystėje.

K. Sakalauskas daiktais keičiasi su kitais kolekcionieriais, jis priklauso Vilniaus kolekcininkų klubui. Piniavietis važiuoja į sendaikčių turgus-muges šalia Salaspilio (Latvija) ar greta Talino (Estija). Buvo gerokai nuviltas esto pardavėjo. Pamatė, kad šis siūlo muzikinį aparatą, kokie sovietmečiu stovėdavo kavinėse. Jie veikdavo įmetus monetą. Tokios sumos, kokios pageidavo savininkas, nebuvo pasiėmęs, bet šiam davė rankpinigių. Kol iš draugų surinko reikiamą sumą, aparatas jau buvo parduotas. Kolekcininkas iš Vilniaus pasiūlė daugiau nei Klemenso buvo sutarta. Esto apgaulė panevėžietį paveikė taip, tarsi liga būtų prikibusi.

Įdomi lygintuvų kolekcija. Klemenso nebedomina vežimai, bričkos. Norėtų jis turėti daugiau girnapusių, retų formų akmenų. Iš Pasvalio krašto kilęs ir keturių vaikų šeimoje augęs K. Sakalauskas, nors neleido sąlygos pasiekti mokslo aukštumų, tačiau nuolat mokėsi, stengėsi tobulėti, nesitenkino pasiektu. Domėtis istorija padėjo ir tai, kad jo tėvas gimė Amerikoje. Sovietmečiu niekam to nepasakojo. Apie tai paliudijo surasti tėvo gimimo dokumentai. Be to, tėvas motinai sakydavo, kad jų vaikai turi bajorų kraujo. Tuomet Klemensui ir tai nelabai rūpėjo. Pasikeitus santvarkai atsirado galimybė daugiau sužinoti apie savo gimines. Pagal senelę pavyko atsekti, kad ji yra kilusi iš senos ir garbingos bajorų Maslauskų giminės, o jos šaknys nuveda į Krokuvą (Lenkija) ir siekia gilią praeitį.

Piniava, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“