Kronika

Nešti vėjo sparnais

Daiva ČERVOKIENĖ

Gynė Dineikaitė (centre) savo poezijos rinkinio pristatyme

Kada žmogus pajunta pašaukimą savo keliui? Poetė vienuolė Gynė Dineikaitė, tik pernai įstojusi į Lietuvos rašytojų sąjungą, o šiemet išleidusi penktąją savo poezijos knygą „Nešk Vėjo sparnais“, sako, kad pašaukimą būti vienuole pajutusi paauglystėje, būdama 14 metų. Pokariu dėl TBC jai atsivėrė kaverna, prasidėjo kraujoplūdis, temperatūra paliko iki 40 laipsnių karščio. Gynė gulėjo beveik be sąmonės, bet atsimena, kaip užėjusiai kaimynei mama pasakė, kad dukrai greitoji džiova, pasak gydytojo, daugiau nei dvi savaites negyvens. Jai šmėstelėjo mintis: „Aš tikiu Dievu, bet drungnai. Jeigu mirsiu, nereikės nė judesio (pajudinti pirštą buvo sunku – red.), bet jeigu gyvenčiau, labai norėčiau stipriai mylėti Dievą“. Po kelių dienų tėtis pasakė: „Jeigu nori mylėti Kristų, reikia jį pažinti“, ir padovanojo Evangeliją. Gynei pasirodė, kad jis skaitė jos mintis... Taip nuo 14 metų ji pradėjo skaityti Evangeliją ir pakilusi iš ligos patalo, norėjo būti vienuole.

„Bet buvo sovietiniai laikai, vienuolijos naujų narių nepriiminėjo“, – prisimena pašnekovė.

Baigusi studijas ji ištekėjo, bet laimės šeimoje nerado. Išsiskyrusi moteris viena augino sūnų, maždaug po dešimtmečio sužinojo apie buvusio sutuoktinio mirtį. Būdama 48 metų Gynė išgirdo vėžio diagnozę. Atsimena tada pajutusi ne baimę, o tokį stiprų ryšį su Dievu, kad nebuvo baugu.

Po spindulinio gydymo ir operacijos sveiko sunkiai. Ir po penkerių metų jautėsi labai silpna, juto, kad gyvena kaip vienuolė, pasikliauja vien Dievu. Tada jai vėl kilo mintis stoti į vienuolyną, ir tąkart prieš akis iškilo kunigo Vaclovo Aliulio MIC veidas. Jis padėjo susirasti vienuoliją, 1985 metais Gynė tapo kandidate į vienuoles, 1988 metais – vienuole, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos seserimi. 1990 metais baigė neakivaizdinę aukštesniąją Katechetikos mokyklą ir dėstė tikybą Vilniaus kurčiųjų mokykloje-internete.

G. Dineikaitė išleido poezijos knygutes „Žalia upė“ („Vaga“, 1981), „Vėjy skrendanti sėkla“ („Vaga“, 1987), „Marana tha“ („Homo liber“, 2011), „Nešk Vėjo sparnais“ („Homo liber“, 2013).

Pasak leidėjų, G. Dineikaitės eilėraščiai priskirtini sakralinės poezijos žanrui. Tai – miniatiūriniai, maksimaliai glausto turinio eilėraščiai, kurių esmę sudaro meilės ir tikėjimo atsivėrimai, susiliejantys į ištisinį monologą Dievui, Gamtai ir Gyvenimui.

Pristatydama savo poezijos knygelę Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos vienuolyno, kuriame gyvena, salytėje, G. Dineikaitė prisipažino, kad nesitikėjo jos sulaukti. Ją ruošdama jautė, kad tai – paskutinė knygelė, jog į ją turi sudėti viską, kas labai svarbu. Vienuolė poetė neslėpė ir to, kad dažnai naktį atsibunda jausdama skambant eilėraštį. Turi greta savo lovos pasidėjusi užrašų knygelę ir užsirašo kilusią mintį.

Poetė Meilė Kudarauskaitė, beje, ir G. Dineikaitės bendraamžė, knygos pristatyme retoriškai paklausė: „O sielą, muziką ar galima papasakoti?“ Ir atsakė, kad G. Dineikaitės poezija leidžia į šį klausimą atsakyti teigiamai. Smulkūs kasdienybės džiaugsmai, laukimas, ilgesys pamatyti Dievą – tokia jos kasdienybė, tokie jos įkvėpimo šaltiniai. Tegul kalba patys eilėraščiai: „Esu lyg kriauklelė,/ laukianti,/ kada banga pagriebs/ ir nugramzdins gelmėn/slaptingo pažinimo/ Tavo Artumos,/ kad vis stipriau Tavęs ilgėčiaus“, „Vien meilei šviečiant/ net dulkė tampa/ sūkuriuojančiu žvaigždynu“, „O Marija,/ Iš Advento giesmių/ lyg iš jaunų karklo šakelių/ nupyniau dailią vygę/ Tavo sūnui./ Ar paguldysi Kūdikį/ mano širdy“.

Vilnius
Autorės nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“