Kronika

Nuomonę išsako karikatūromis

Bronius VERTELKA

Kniaudiškių bibliotekos darbuotoja Sandra Voveriūnienė ir karikatūristas Jaunius Augustinas

Pozicijos ir opozicijos dialogas

Neišnykstantis kvapas

Minsko laikas

Prieš kurį laiką Panevėžio miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Kniaudiškių filiale veikė druskininkiečio gydytojo Jauniaus Augustino karikatūrų paroda „Žiūrėk abejomis“. Tai buvo pirmasis viešas Dzūkijoje gyvenančio menininko kūrybos pristatymas Aukštaitijos sostinėje.

Parodos atidaryme kalbėjusi bibliotekos darbuotoja Sandra Voveriūnienė paminėjo, jog autorius savo satyriniais piešiniais nebijo pasakyti tiesos. J. Augustinas neslėpė, kad rado pašiepiančių atsiliepimų, net grasinimų savo adresu, o Kauno Karininkų ramovė atsisakė jo karikatūras eksponuoti. Pavadinimą „Žiūrėk abejomis“ šiai parodai davęs todėl, kad reikia žvelgti ne vien tik savo akimis, bet ir per tikrovės prizmę. Supažindindamas su kūrinėliais, ypač aštrių žodžių nepagailėjo filmui „Niekas nenorėjo mirti“, kurį, anot jo, galima rodyti nebent studijuojantiems meną, bet ne visuomenei. Kino juostoje vaidinę aktoriai neturėtų tuo didžiuotis. Juk tai – kaip didžiulis skausmas žuvusiems partizanams, užaugintiems prieškario Lietuvos.

Mintys, ką pavaizduoti piešinyje, blyksteli netgi naktį, einant gatve ar būnant draugų būryje. O pirmoji karikatūra pasirodė 1950-ųjų birželio 23-iosios „Tiesos“ numeryje. Tuomet gulėjo ligoninėje po apendicito operacijos. Brolio atneštas laikraštis gerokai apmalšino skausmą. Karikatūra vadinosi „Tito šnipų perkyla“.

Pomėgį piešti J. Augustinas perėmė iš savo mamos, linkusios į meną ir baigusios šeimininkių mokyklą Karmėlavoje. Vaikų ji prašydavo leisti žurnaliukus, už kuriuos truputį primokėdavo. Sovietinei valdžiai nepatikusiam jaunuoliui buvo užtrenktos Dailės instituto durys. Tik po tarnybos armijoje jam pavyko įstoti į Kauno medicinos institutą. Su J. Augustinu kartu studijavusi panevėžietė Henrika Čiplienė prisiminė, kad būdamas grupės seniūnu jau spausdinosi „Šluotoje“, todėl žinojo, kad jis turi aštrią akį ir satyrinį žvilgsnį. J. Augustinas studijuodamas prie 29 rublių stipendijos dar galėjo prisidurti 50 už „Šluotos“ viršelyje išspausdintą jo pieštą karikatūrą. Tikėtis materialinės paramos iš namų negalėjo. Seirijuose vidurinę mokyklą baigusi mokytoja ekspertė Lionė Lapinskienė šiame miestelyje gydytoju dirbusį J. Augustiną vertino kaip Dievo dovaną Dzūkijai. Viena pedagogė prikalbino jį savo karikatūras parodyti Aukštaitijos sostinės visuomenei. Parodos autorius lygumoje stovintį Panevėžį apibūdino kaip saulės miestą, nors jame nėra daug miškų ir vandens, bet labai švaru ir jauku. Kadaise čia dirbo karikatūristo mamos dėdė (tėvo brolis) prelatas Gražys. Aplankydavo jį raudonų plytų bažnyčioje netoli Nevėžio upės. Su buvusiais bibliotekoje menininkas bendravo linksmai. Vienai moteriai pasakius, kad jau yra pažįstami 65 metus, 81 metų karikatūristas ją pataisė: „Man tik 60“.

Beje, nemažai J. Augustino karikatūrų yra spausdinęs ir „XXI amžius“.

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka
Jauniaus Augustino piešiniai

© 2013 „XXI amžius“