Atmintis

In memoriam Liucijai Šulgaitei

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Liucija Šulgaitė

Parodos atidarymo akimirka (iš kairės): Liucijos Šulgaitės dukra Daiva Šulgaitė, parodos kuratorė Danutė Skromanienė, galerijos direktorė Regina Šimulynienė, Povilas Kvedaravičius ir Arvydas Každailis

„Langai“ I, II. Porcelianas, 2012

„Prasilenkiantys“, 2009

„Grįžtanti saulė“. Šamotas, glazūra, 2003

„Pienė“. Porcelianas, 2012

„Dryžiai“. Porcelianas, 2012

„Sąlytis“. Iš serijos „XVII–XX amžiai“. Molis, porcelianas, 2012

„Kelias“, kartonas, tempera, lakas, 2007

„Upė vakare“ (kartonas, sidabrinė folija, lakas), 2006

VILNIUS. Šv. Jono gatvės galerijoje atidaryta Lietuvos moderniosios keramikos pradininkės Liucijos Šulgaitės (1933–2013) kūrinių paroda „Širdies stebuklinga versmė“ jos mirties metinėms paminėti.

Parodoje pirmą kartą rodomi paskutiniai Liucijos Šulgaitės porceliano darbai ir tapyba, atlikta autorine technika, vertingiausi molio keramikos kūriniai. Vienoje galerijos salėje suteikta galimybė pamatyti Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filmą apie šią unikalią menininkę iš ciklo „Menininkų portretai“. Tiesa, 2013 metais filmas buvo rodytas Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje, Vilniuje, kartu su kitais dviem filmais apie neseniai išėjusius šviesios atminties Lietuvos meno pasaulio atstovus Gražiną Didelytę ir Vytautą Valių, pasižyminčius dvasingumu, kuklumu, tradicijų puoselėjimu ir stiprybe.

Liucijai Šulgaitei keramika buvo gyvenimo būdas. Sovietmečiu ji įrodė, kad tai – ne tik amatas, o lygiavertis su kitais menas, kad labai svarbu išmanyti technologiją. Menininkė labiausiai žinoma kaip dekoratyvinės keramikos atstovė (plokštės, lėkštės, neįprastų formų vazelės ir indai). Be molio, ne mažesnę svarbą jos kūryboje užėmė porceliano kūriniai. Ji buvo taikomosios dailės meistrė, apskritai – visos Lietuvos kultūros tarptautiniu lygmeniu šviesulys, ne tik keramikė. Stebėdama senamiesčio grindinį (Kelias) ar įkvėpta gamtos (Upė vakare) laisvalaikiu kūrė lakoniškus, subtilius paveikslų ciklus (eksperimentuodama padengtu gruntu ant kartono, užliedama jį tempera, spalva, tada auksu piešdama, vėliau lakuodama). Kartais naudojo popieriaus masės reljefą. 2008 metais Vilniaus paveikslų galerijoje pristatyta didelė jos retrospektyvinė kūrybos 50-mečiui skirta paroda, kurioje rodyta per 100 jos sukurtų keramikos, porceliano ir retai kur matytos tapybos darbų.

Atidarant parodą „In memoriam Liucijai Šulgaitei“ Šv. Jono gatvės galerijoje jos kraštietis ir bičiulis dailininkas Arvydas Každailis pasakė, kad Liucijos kūriniai unikalūs, juos reikėtų išsaugoti ne vien todėl, kad labai trapūs, jie – aukso fondas Lietuvos dailės istorijoje.

Galerijos direktorė Regina Šimulynienė atitarė, kad tą aukso fondą išsaugojo ir atvežė kuratorė Danutė Skromanienė, o ši papildė, kad Liucijos Šulgaitės molio darbuose atsispindi intelektinės emocijos, jautrumas, „prabylančios ne tik forma, spalva, bet ir gilia minties potekste, simboliais, pasaulio egzistencijos filosofija“. Be vidinės įtampos ir vienu atsikvėpimu to nesukursi. Jos kūryba vieninga. Tai – jos gyvenimo stilius, mąstymo būdas.

Porcelianas – aukštasis pilotažas, pasak A. Každailio, darbai turi būti padaryti vienu atsikvėpimu, nes kitaip tektų sudaužyti ir išmesti. Penkerius metus Liucija pratinosi prie šios technologijos, ir tik 1973 metais eksponavo pirmuosius sukurtus kūrinius.

L. Šulgaitė buvo labai apsiskaičiusi, mėgo japonų poeziją, Rainerį Mariją Rilkę, klausytis senosios muzikos, domėjosi viskuo, ypač Lietuvos istorija, žinojo kiekvieną Vilniaus pastatą, galėjo pasakyti kiekvieno dirbinio chemijos formulę (to išmoko Rygoje), galėjo tuos, regis, nevaldomus procesus valdyti. Išbandė visas senas technikas, žinojo, kad tą patį pakartoti labai sunku, o uždelsus gali pakisti spalva. Ji sakydavo: „Kai paimi į rankas medžiagą, niekada nežinai, kas iš jo išeis“.

Dailininkės dukra Daiva Šulgaitė, šios parodos dizainerė, prisipažino, kad rengdama su mamos bičiuliais šią parodą tarsi kalbėjosi su ja, vartė jos užrašų knygelę, kurioje rado japonų haiku, R. M. Rilkės eilėraščių, šv. Jono gatvės eskizų (sutapimas, juk čia, Jonų kiemelyje prasidėjo daugelio keramikų gyvenimas. Iš paskutinės knygutės, kurią mama skaitė, rado Sanjo (Fujiwara no Sadakata) eilėraštį: „Širdis pavargo, tačiau…/ Pasauly šiame sujauktam/ Aš vis dar gyvenu“.

* * *

Liucija Šulgaitė gimė sausio 1 dieną (1933 metais), mirė sausio 10 (2013 metais). Jos gimtinė Valatkonių kaimas (Radviliškio r.), tėvų sodyba (1923 metais statyta) buvo su tipiškais ūkiniais priestatais, netoliese buvo dvaro biblioteka, kur ji susipažino su „Naująja Romuva“, „Židiniu“. 1952 metais baigusi Baisogalos vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus dailės institutą (dabar – VDA). 1958 metais už Nepriklausomos Lietuvos laikais išleistos spaudos skaitymą, kitą patriotinę veiklą išbraukta iš studentų sąrašų. Visgi nepalūžo, 1961 metais įstojo į paskutinį Rygos meno akademijos kursą. Čia mokėsi keramikos kartu įsidarbinusi Klaipėdos dailės kombinate, gintaro ceche. Dvi dienas per savaitę dirbo Klaipėdoje, likusias mokėsi Rygoje. Gavo paskyrimą į plytų fabriką, tačiau jos gintariniai papuošalai buvo tokie populiarūs, kad buvo leista pasilikti Klaipėdos kombinate (ten išdirbo15 metų). Parodose, simpoziumuose, bienalėse (Lietuvoje ir užsienyje) dalyvavo nuo 1958 metų. Be gintaro ir keramikos, išbandė tekstilę (batiką), metalą, stiklą, 1966-aisiais jos kilimas „Taika“ įvertintas antrąja premija, tačiau molis, ypač baltasis, buvo pats artimiausias, pažinęs jos rankų šilumą ilgam. Liucija Šulgaitė viename darbe yra įamžinusi ir savo motinos rankas. O balta spalva jai siejosi su poezija, kurią labai mėgo. Profesionalumu ir maištinga elegancija man ji labai panaši į mūsų poetę a. a. Onę Baliukonytę (Baliukonę).

Menininkės darbų yra įsigiję nemažai Lietuvos, Rusijos, Čekijos, Italijos, Vokietijos muziejų. Jos garsusis darbas „Įtrūkusi baltume“ (1973) – Kuskovo keramikos muziejaus (Rusija) nuosavybė – pasižymi švelnumu, trapumu ir vidine jėga.

Parodos kuratorė Danutė Skromanienė teigė: „Liucija Šulgaitė sovietmečiu buvo viena iš keleto „tyliojo modernizmo“ atstovų Lietuvoje, viena iš pažangiausių asmenybių, kurios laikysena ir kūryba buvo aukščiausio profesionalumo bei vakarietiško skonio pavyzdys. Ji viena iš pirmųjų pastebėta ir įvertinta užsienyje (tarptautiniame keramikos konkurse Faenzoje – aukso medalis, 1971). Pastarajame konkurse dalyvavo 30 pasaulio valstybių, iš Tarybų Sąjungos – 10 keramikų, tarp jų 4 lietuviai. Vėliau kūryba įvertinta ne vienu apdovanojimu. 2011 metais pagerbta dailininkų sąjungos aukso ženklu. L. Šulgaitė – verta pagarbos meninė individualybė, niekada nestokojusi kūrybinės minties aktyvumo, turėjusi tvirtus dvasinių vertybių ir estetinius idealus – pagarbą amatui ir lietuviškos kultūros tradicijoms“.

Autorės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“