Laikas ir žmonės

Gilų tikėjimą atsinešė iš vaikystės

Bronius VERTELKA

Šilagalio kultūros centro meno vadovas Jonas Mališauskas Autoriaus nuotrauka

Jonas Mališauskas groja akordeonu ir dainuoja drauge su folkloro ansambliu „Šarma“ Vikos Dubauskaitės nuotrauka

Šilagalyje per metus giedama maždaug keturis su puse mėnesio. Tai – galbūt vienintelė tokia vieta Aukštaitijoje. Giedoti susirenka ne tik iš aplinkinių kaimų, bet atvažiuoja ir iš Panevėžio. Ateina 80-metis Šilagalio gyventojas Aloyzas Kuodis su žmona Emilija, išauginę devynis vaikus ir vasarą šventę auksinį bendro gyvenimo jubiliejų. Jų viena duktė yra vienuolė Afrikoje. Pamaldų nepraleidžia Vanda Sideravičienė, Zita ir Pranas Žostautai – į jas susirenka iki 30 žmonių.

„Giedoti ateina tie, kuriems tai reikalinga kaip duona, kaip oras“, – sakė pamaldų organizatorius Šilagalio kultūros centro meno vadovas Jonas Mališauskas. Jis pasakojo, jog tokia tradicija ėmė leisti šaknis nuo 1990-ųjų,  jam atėjus čia dirbti. Iš pradžių giedojo slapčiomis, tai vieno, tai kito namuose. Tuo metu Šilagalis buvo pagyvenusių ir tikėjimo nepraradusių žmonių kaimas, todėl skundiko neatsirado. Rinkdavosi po sunkių darbų kolūkyje. Po giedojimo įprato vaišintis namuose keptais sausainiais su kavute ar arbata, vėliau – ir sumuštiniais, netgi šiltais patiekalais. Pabendraudavo, pasikalbėdavo, kasdieninius rūpesčius aptardavo. Dabar kultūros centre turi atskiras patalpas, pašventintas kunigo. Paprastai giedama pustrečios valandos, o per metus – keturis su puse mėnesio.

J. Mališauskas sakė, jog jam gilų tikėjimą įskiepijo namiškiai. Pasvalio rajone, Šikšneliškių kaime, gimęs ir augęs vyras prisiminė, kaip jis su sunkiai matančia senele eidavo tris kilometrus į Pasvalio bažnyčią. Batus, būdavo, apsiauna tik pasiekę miestą. Po šv. Mišių užeidavo nusipirkti riestainių ar saldainių, o namo grįždavo basomis. Augdamas Jonas netgi galvojo rinktis vienuolio kelią, tačiau jį paviliojo muzika, senelei nupirkus mažytį akordeoną. J. Mališausko senelis buvo vestuvių muzikantas, virkdydavo armoniką taip, kad namo grįždavo sutinusiomis rankomis. Dėdė, kuris 25 metus gyveno Argentinoje, parsivežė paties pasidarytą bajaną.

Gimtasis Šikšneliškių kaimas buvo nepaprastai dainingas. Po darbų, būdavo, vyrai nusimaudo Pyvesos upelio duburyje ir sustoję ant jo kranto traukdavo dainų posmus taip, kad girdėdavosi Pasvalyje. J. Mališauskas sugebėjo įsigyti saviveiklinio choro vadovo, masinių renginių ir švenčių režisieriaus specialybes. Kultūrinį darbą daug metų dirbo Pasvalio rajone. Apie tą laikotarpį kalba su jauduliu. Būdavo, pasikinko geriausią kolūkio arklį ir renka saviveiklininkus į repeticiją. Turėjo savo pakinktus, išpuoštą važį. O atvykęs į Šilagalį įkūrė folkloro ansamblį „Šarma“ ir yra jo ilgametis vadovas. Su koncertais išvažinėjo aplinkinius rajonus. Ansambliečiai ypač laukiami Panevėžio Šv. Juozapo ir Ramygalos senelių globos namuose, Aukštaitijos sostinės Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Tarp „Šarmos“ dalyvių yra ir puikių giedorių.

J. Mališauską aplankė ir kita meno mūza – poezija. Rimtai eiliuoti pradėjo daugiau nei prieš 10 metų, mirus brangiausiam žmogui – 11 vaikų pagimdžiusiai ir užauginusiai mamai. Kaip iš gausybės rago pasipylė eilės. Susipažinusi su jomis poetė Elena Mezginaitė tarė: „Žinai, Jonai, imk akordeoną ir dainuok tai, ką sukuri“.

Jau penktoji knyga, „Vaivorykščių žemė“, skirta ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių moksleiviams, pasirodė visai neseniai. O netrukus J. Mališauskas žada pradžiuginti ir šeštąja savo poezijos knyga. Daug dainų pagal J. Mališausko tekstus atlieka folkloro ansamblis „Šarma“, savo eilių dovanoja giesmininkams. Šie sako, kad jo kūryba yra panaši į maldas. Galbūt tam įtakos turi Bernardas Brazdžionis. Paskutinį savo eilėraštį Jonas paskyrė gerai pažįstamam žmogui – dideliam Pasvalio krašto patriotui, drąsiam lakūnui, neseniai netikėtai į Amžinybę išėjusiam – Eugenijui Malinauskui. Arčiausiai J. Mališausko širdies – Pauliaus Širvio, Salomėjos Nėries kūryba.

Šilagalyje meno vadovu dirbantis ir Panevėžyje gyvenantis J. Mališauskas – Pasvalio literatų klubo „Verdenė“ narys, jis priklauso Šiaurės Lietuvos literatų draugijai. Laisvalaikiu groja akordeonu ir pianinu. Mėgsta gėles, bando drožinėti iš medžio. Prie Jono namų, Radviliškio gatvėje, stovi jo rankų darbo koplytstulpis.

Šilagalis, Panevėžio rajonas

© 2014 „XXI amžius“