| Pažintis
Šimtametės ilgaamžiškumo paslaptis optimizmas ir sveikas gyvenimo būdas
Rūta Averkienė
 | | 100-metė
Konstantina Izabelė
Sabaitienė visą gyvenimą
nebijojo jokių darbų
|  |
| Konstantina Izabelė Sabaitienė
su artimaisiais
ir sveikintojais
Autorės nuotrauka |
Mažučiame Papiškių kaimelyje, tarp laukų įsikūrusioje senutėlėje sodyboje gyvenanti
Konstantina Izabelė Sabaitienė šio pavasario labai laukė jis senolei su bundančia
gamta bei grįžtančiais paukščiais padovanojo ir šimtmečio jubiliejų.
Su gražia sukaktimi vieną seniausių Varėnos rajono gyventojų pasveikino, sveikatos
ir giedrų dienų palinkėjo, gėlių ir dovanų įteikė ir Varėnos rajono savivaldybės
mero pavaduotojas Alvydas Valeiša, Varėnos seniūnijos seniūnas Juozas Balevičius
bei VSDFV Varėnos skyriaus vedėja Ona Bražionienė. Spausdama rankose dovanotas
gėles, šimtametė nemokėjo paslėpti džiaugsmo, kad jos gražios sukakties nepamiršo
ne tik artimieji, bet ir rajono vadovas, ir seniūnas pasveikinti atvyko. Labai
labai dėkoju, kad mane pasveikinot, būkit ir Jūs sveiki ir laimingi... negalėjo
džiaugsmo ašarų sulaikyti jubiliatė. Seniausios ir labai
mylimos giminės atstovės garbingos sukakties artimieji nepamiršo jai Alytuje,
kur močiutė kartais vieši ar pagyvena pas anūkus, buvo surengta graži šventė,
kurioje šimtametę sveikino sūnus Stasys, anūkai, proanūkiai, kiti giminaičiai.
Papiškėse gimiau, užaugau, čia už vyro išajau ir visų
gyvenimų cia gyvenu. Aš buvau Sabaitytė ir už Sabaičio ištekėjau. Buvo kantrus,
many laukė net keturiolika metų, gražia dzūkiška šneka pasakoja ir šypsosi
močiutė Konstantina. Svečių iš rajono močiutė laukė ne
viena sūnus, marti ir anūkė Virginija svetingai sutiko ir ko pati močiutė apie
save nepasakė, papasakojo. Paklausti, kuriuo vardu senolę
kviečia, sūnus sako, kad kaimo žmonės ir artimieji ją vadina Zabelkute, taip,
kaip norėjo pavadinti tėvai. Nuvežus krikštyti, kunigas kažkodėl ją pavadino Konstantina.
Artimieji sako, kad močiutė Izabelė nenuspėjamo amžiaus,
tartum metai jai būtų sustoję ties aštuoniasdešimtmečiu. Ji visada tokia pat geraširdė,
vaišinga, nuoširdi, dėl nieko garsiai nesisielojanti, nors gyvenimas, žinoma,
tikrai nelepino. Ji iki šiol puikiai prisimena kiekvieną svarbesnį savo gyvenimo
ir giminės įvykį, gali įdomiai papasakoti, kaip kaimo žmonės prieškaryje gyveno,
kokiais metais vienas ar kitas senesnis kaimo žmogus gimęs. Prisimena, kaip jaunystėje
puošdavosi, eidama į šokius skruostus burokėliais rausvindavo, mėtom kvėpindavo.
Senolė gimė ūkininkų šeimoje. Buvom sepcyniesa, du broliai,
penkios sasarys, dar likom cik dzviesa su sesuvu. Gyvenimas nebuvo lengvas, tai
moku visokių darbų, jų nebijau..., pasakoja senolė, kad jaunystėje išmokusi
ir vyriškų darbų kulti, akėti. O dirbo ji, kaip pati sako, nuo mažens ir sunkiai
miške, laukuose. Atitekėjo ji į vyro Viktoro namus, juose gyvena iki šiol. Šeima
buvo svarbiausia, ne turtai. Su vyru užgyvenom du vaikus Oną ir Stasį. Mamos
šimtmečio jubiliejaus dukra, deja, nesulaukė. Tačiau šimtametė džiaugiasi gausia
šeimyna, nes turi tris anūkes, vieną anūką, penkis proanūkius.
Mamą prižiūrintis sūnus pasakoja, kad ji iki senatvės buvo smagi, linksma ir darbininkė.
Jis pritaria mamai, kad reikia gyventi taip, lyg rūpesčių nebūtų, su optimizmu.
O juk sunkumų jos ilgame gyvenime tikrai būta. Sunkus
buvo karas, pokaris, daug kentėjom, prisimena ir guodžiasi močiutė trumpai
mintimis perbėgusi savo nelengvą gyvenimą. Abu su vyro dirbo kolūkyje, augino
gyvulius, javus, uogavo, grybavo. Kad Jūs macytūt, kiek mano priausta, visa giminė
audzimais apdalyta, džiaugiasi senolė. Tik staklelių, deja, jau nėra. Vyrą
Viktorą amžinatvėn išlydėjo prieš dvidešimt ketverius metus, o dabar drauge gyvena
ir mamą slaugo sūnus Stasys. Jos prisiminimus apie praeitį saugo ant sienų pagarbiai
sukabintos artimųjų nuotraukos. Paklausta, gal kokį ilgaamžiškumo receptą žino,
senolė šypsosi: Žamėn kieta, dangun aukšta, tai aš an žamės dar ir gyvenu. Raikia
būc linksmai, niekam nieko negailėc. Ir jokiu būdu nepersivalgyc. Artimieji tvirtina,
kad senolė nėra labai išranki maistui, bet mėgsta valgyti liesai ir labai saldžiai,
o degtinės jai neįsiūlysi ir maisto iš parduotuvės. Jai reikia matyti, kaip valgis
pagamintas, tada ir valgys, pasakoja anūkė Virginija.
Taip jau atsitiko, kad šimtametei neteko baigti jokių mokslų, bet skaityti, rašyti
ji moka, tik dabar jau akelės nelabai mato. Anūkė Virginija sako, kad močiutė
labiausiai mėgsta skaityti pasakas. Visą gyvenimą ji buvo
darbšti šeimininkė, anūkai ir dabar dar prisimena močiutės keptų saldumynų skonį.
Išlydėdama svečius pro duris, jubiliatė optimistiškai nusišypso: Gyvenu aš gerai,
ir jumi to paties linkiu... Papiškių kaimas,
Varėnos
rajonas
Autorės nuotrauka ©
2014 XXI amžius |
