| Laikas ir žmonės
Kai kūryba gyvenimas po gyvenimo
Jolanta Račaitė
 | | Marija
Krasauskienė | Senjorų būtį įprasmina
kūryba Veikliems, visuomeniškiems žmonėms priartėjusi
formali riba, kuomet savo ar ne visai savo noru tenka pasitraukti iš aktyvios
darbinės veiklos, tampa nemenku išbandymu. Tuomet ieškoma kitų prasmių, nes ne
visus tenkina vien rami dienų tėkmė, tegul ir nestokojanti vaikų ir vaikaičių
dėmesio... Lengvesnis ar netgi malonus perėjimas iš vieno tarpsnio į kitą tiems,
kurie turi mėgstamų užsiėmimų ar kokį ypatingą hobį, tūnojusį visus intensyvios
veiklos metus ir tik laukusį savo valandos... Nekalbėkime šį kartą apie tai, kad
sulaukusieji garbingo senjoro titulo šiandien, jei tik turi sveikatos, dar pradeda
antrą stažą užsienio šalyse, nes pensininko duona pas mus neskalsi... Tokia
realybė, bet šį kartą apie dvasios duoną.. Inteligentiškiems
kūrybos žmonėms virsmas, kai pasitraukiama iš daugelį metų užimtų pareigų, neretai
praeina, bent jau iš šalies žvelgiant, gana lengvai... Kūrybine, dvasine prasme
senjoro amžius tampa žydėjimu, vedančiu brandos vaisius. Tarp marijampoliečių
tokių pavyzdžių ne vienas. Paveikslus, įkvepiančius džiaugtis gyvenimo grožiu,
tapo Marijampolėje žinomas tapytojas Justinas Prakapas. Inteligentas, ne tik kaip
kolegijos lektorius, bet ir kaip literatūros kritikas ilgus metus reiškęsis Lionginas
Šepkus atrado kūrybos džiaugsmą rašo eiliuotus tekstus; jėgas šioje srityje
išbando ir jo žmona Aleksandra. Kunigo, mąstytojo Juozo Barkausko globos namų
kambarėlyje tarp teologijos ir filosofijos knygų gimsta eilės ir eseistiniai tekstai,
sulaukiame vis naujų šio autoriaus knygelių... Tokių žmonių
kiekviename miestelyje ne vienas ir ne du, neišvardinsi. Šiandien skaitytojams
siūlome pažintį su viena iš kuriančių senjorų marijampoliete poetinių tekstų
autore Marija Krasauskiene. Nuolat ieškoti savasties...
Marijos eilėraščiai patraukia jai įgimta poetine kalba
ir įvaizdžiais, bet ne tik... Jos eilėse gyvenimo tiesų ir prasmės paieškos
bei suvokimas. O galgi metas apsispręsti
Ir laimę
savyje surasti.
Darnoj gyvent su savimi
Ir pasidžiaugt bent lietumi.
Nuolat
ieškoti savasties
Ir drąsiai žengt link ateities;
Žavėtis tuo, kas nematyta,
Atrast salų, kur džiaugsmas plyti
Ir užrašyt krauju vilties,
Kad nelaukėtų
vėl širdis... Tokia išmintimi šiandien dalinasi aštuonių
dešimtmečių ribą peržengusi moteris, kurios gyvenimas nepalepino puikia sveikata.
Iki dabar ji ieško šviesiosios, poetiškosios gyvenimo pusės ir ją randa.
Veiklos sūkuryje kūrybai stigo laiko Prisimindama jaunystę,
Marija pasakoja, jog ketinusi tapti medike, tačiau buvo sunkūs pokario metai,
nesiklostė viskas taip paprastai. Netiko charakteristika nebuvo komjaunuolė,
mama gimusi Anglijoje taigi, apolitiška. Kone atsitiktinai, supuolus aplinkybėms,
tapo pedagoge mokytojavo Lazdijų rajone, Verstaminuose, vėliau Igliškėliuose
ir Marijampolėje, J. Jablonskio mokykloje. Po to buvo pakviesta dirbti Profesinio
orientavimo kabineto prie Marijampolės rajono liaudies švietimo skyriaus psichologe,
vėliau vedėja, dar vėliau dirbo miesto panašios paskirties įstaigoje profesinio
orientavimo ir darbinio mokymo inspektore. Pareigos buvo atsakingos, darbo, kaip
pamena labai daug. Sukūrus šeimą su vyru Juozu (dabar našlė) susilaukė sūnaus
Vilmanto ir dukros Loretos. Veiklos ir buities sūkuryje kūrybinė prigimtis, matyt,
buvo užsnūdusi, nors kad ji yra, Marija žinojo buvo pajutusi dar vaikystėje.
Atėjus laikui išeiti į pensiją (o tuo metu tai buvo 55
metų), ponia Marija sakė iškart tai ir padariusi, netempusi laiko, kaip daugelis
kitų moterų. Buvau tikrai pavargusi, tuo metu jau sunkiai sirgo mama. Be to,
juk mano viena iš pareigų tuomet būdavo kitiems priminti, skaitant ministerijos
raštus, kad, turint 25 metų stažą ir sulaukus 55 metų, dera išeiti į pensiją,
galvojau, kad turiu rodyti pavyzdį, prisimena pašnekovė.
Nors gimusi Kaune, Marija sako augusi su seneliais Simne pati taip norėjusi.
Graži gamta, skaityti mėgstantis senelis dar turėjo Aušros ir Varpo numerių,
leido skleistis kūrybinei prigimčiai. Pirmoji perskaityta knyga buvo Grožio karalienė
legendos apie Mariją. Simne lietuvių kalbą tuomet dėstė poetas A. Matutis
jis irgi įkvėpė meilę eiliuotam žodžiui. Sekdavosi Marijai ir proza, tik, kaip
dabar pamena, jos rašinėliai būdavę labai emocingi... Vėliau, jau dirbdama mokyklose,
rašydavo scenarijus pasirodymams su aklėjamąja klase. Poetai, kūrėjai ypač Salomėja
Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Aleksandaras Puškinas, Sergejus Jeseninas
jai buvo didžiausios pagarbos vertos asmenybės... Tačiau gyvenimo uždaviniai tuomet,
matyt, dar buvo kiti, sunkumų buvo daug, o laisvo laiko mažai.
Kūryba mano gyvenimas po gyvenimo... Taip dabar sako
Marija Krasauskienė. Kūryba inspiravo grįžimą prie poetinio žodžio, įstojimą į
Sietyno literatų klubą. Matyt, tai buvo tiesiog reikalingas postūmis, nes vėliau
nuo klubo veiklos tarsi atitolo, tačiau kūryba pripildė gyvenimą naujos prasmės.
Džiaugiuosi, kai galiu kažką išreikšti, tegul ir netobulai, teigia pašnekovė
ir juokiasi, kad vyrui mirus, susikūrė abstraktų subjektą, į kurį kreipiasi, su
kuriuo kalbasi Poezijos kalba. Klausiu Marijos, kaip jai pavyksta vienas nuostabus
dalykas: sendami, sirgdami, o dar ir neskalsia senjorų duona nepasisotindami daug
kas niurzga, kaltina gyvenimą ir politikus neteisingumu. Poetiškoji pašnekovė
to nedaro bent jau to nėra nė pėdsako jos eilėse tik šviesa ir gyvenimo grožis.
Sendama aš dar labiau myliu gyvenimą, patikina Marija. Matyti ir vertinti
šviesiąją pusę, pasak jos, labiausiai padeda Dievo ieškojimas ir domėjimasis filosofija.
Nors, žinoma, būna visko: ...liko tuštuma, nykuma, dykuma / Grįžt į pirmykštį
kelią. Taigi svarbiausia tas kelias, kuriame dabar tikėjimas Dievu, sielos
buvimu ir jos tobulėjimu. Pozityvumą svarbu išsaugoti ir tada, kai skauda sielą,
kai negerai Lietuvai ir Lietuvoje, kai tarsi priekaištaujama, kad per daug pensininkų,
kad nėra pagarbos senatvei... Visa tai ji sako jaučianti, dėl to skauda, tačiau
geriausias vaistas poezija, kuri yra tikrasis sielos gyvenimas, filosofijos
veikalai ir Šventasis Raštas. M. Krasauskienė yra išleidusi
dvi poezijos knygas: Tau tiesiu ilgesingas rankas ir Kai laiko grandinės sugūra.
Tikisi, kad dienos šviesą išvys ir trečioji Kad neskaudėtų širdis.
Marijampolė
Asmeninio albumo nuotrauka ©
2014 XXI amžius |
