Laikas ir žmonės

Lyg vyturiuo giesmelė

Vygandas RAČKAITIS

Domicelė Juodžiūnaitė 1983 metais

Domicelė Juodžiūnatė (trečia iš kairės) su Anykščių literatais 2009 metais

Nežinomi, bevardžiai liko lietuvių liaudies dainų kūrėjai, tie senieji mūsų sodžių dainiai. Tačiau dar ir šiandien pasitaiko posmuotojų savo sandara, turiniu bei pasaulėjauta kuriančių tautosakai giminingas dainas. Tai liudija Anykščių rajone, Kališkų kaime, gyvenančios Domicelės Juodžiūnaitės poezija. Jos autorė – valstietė, kaip ir tėvai, seneliai, nuo mažų dienų susiejusi savo gyvenimą su lietuviško kaimo buitimi, žeme. Jos vaikystės dienų prisiminimuose spindi gimtinė, tasai tarsi ant M. K. Čiurlionio karalių delnų pakylėtas prieškario Lietuvos sodžius. O vėliau iškyla vis daugiau skaudžių prisiminimų, vis juodesni, slogesni šešėliai – karas, okupantų siautėjimai, smurtas, baisusis pokario laikotarpis, netektys, tylančios dainos... Visos lietuvišką sodžių ištikusios lemtys ir tie kasdieniai kaimo moters darbai, rūpesčiai yra ir D. Juodžiūnaitės likimas. Tačiau toje pilkos kasdienybės tėkmėje Domicelei parūpdavo paimti nuo darbo sugrubusiais pirštais plunksną ir užrašyti tai, ką sako širdis, sąžinė, gyvenimo patirtis. Būta akimirkų, kai iš vidaus iškildavo, atsirasdavo nenumaldomas noras suposmuoti, sudėti į dainą meilę tėviškei, išgiedoti savo džiaugsmą ar skausmą.

Jos eilėraščiams temas diktuoja nuolatinis ir glaudus ryšys su tėviške, iš tėvų, senelių paveldėta meilė Dievui ir Tėvynei. Patriotizmas D. Juodžiūnaitei yra viena iš krikščioniškų dorybių, žmogiškumo matas, kuris ne afišuojamas, bet grindžiamas sąžiningu darbu, pareiga, atsakomybe, pagarba žuvusiems už laisvę. Dramatiškomis 1991 metų sausio dienomis D. Juodžiūnaitė niekieno neraginama kelioms paroms paliko savo kaimą ir, atvažiavusi į Vilnių, budėjo prie Aukščiausios Tarybos rūmų.

„Menka iš manęs gynėja, bet, jeigu prireiks, aš galėsiu pridengti jaunesnį, Lietuvai reikalingesnį žmogų“, – sakė vieną naktį sutikta prie laužo ir užkalbinta Domicelė.

Iš tos pačios versmės, iš kurios sėmėsi įkvėpimo mūsų liaudies dainų kūrėjai, išplaukia ir D. Juodžūnaitės posmai. Ji į savo lyrinio herojaus sielos lauką perkelia medį, gėlę, vingrų upeliuką, paukštį, lino žiedą, dangaus žydrynę... Panašiuose į liaudies dainas eilėraščiuose neretai lokalizuoja savo mintis, jausmus ir tada, kai dainuoja apie Lietuvą, gododama Tėvynės vargus ir skriaudas. Pastaruoju metu D. Juodžiūnaitės lyrikoje vyrauja religiniai motyvai. Autorės gyvenimo patirtis liudija, kad tik tikėjimas, malda suteikia dvasios tvirtybės, tik Dievo apvaizda gali padėti mūsų tautai išbristi iš tamsos, nevilties, moralinio nuopuolio.

Bebaigianti devintą dešimtį D. Juodžiūnaitė prisimena varganą savo jaunystę, kai mirus tėvui, prasidėjus karui, jai, baigusiai pradinę mokyklą, toliau nebebuvo galimybės mokytis, ant jos mergaitiškų pečių gulė visi ūkio darbai. Teko arti, sėti, šienauti, dirbti visus vyriškus darbus, nes brolis Kazimieras, paimtas rusų armijon, atsidūrė fronte, kitas brolis Vladas, kad nepakliūtų kariuomenėn, slapstėsi, ligota mama buvo menka darbininkė. Stribai, dieną ir naktį lydinti baimė, stebuklingos nuo pražūties gelbėjusios akimirkos... Niūrus kolchozmetis, eilinės lauko darbininkės dalia, dėl melioracijos išdraskyta gimtoji sodyba – daug, vai daug vargų vargelių būta.

„Gera dabar gyventi, būti laisviems, – džiaugiasi Domicelė. – Tie, kurie šiandien skundžiasi gyvenimu, ką sakytų, jei tektų pažinti tremtinio ar kolchozninko dalią“.

D. Judžiūnaitės paguoda – eilėraščiai. Jie išvydo dienos šviesą net keturiuose rinkiniuose. Šios kaimo poetės kūryba patraukia dėmesį savo paprastumu, skambumu, tikrumu. Eilėraščių posmai prašosi į dainą. Tai – lyg vyturio giesmelė.

Anykščių rajonas

Domicelė JUODŽIŪNAITĖ

Į dainą įausiu

Į dainą įausiu
Svajonę gražiausią.
Į dainą įdėsiu
Ir medžio pavėsį.

Ir savo gimtinę,
Mamutės lopšinę,
Gyvenimą margą
Ir džiaugsmą, ir vargą.

Vėjelio dvelkimą,
Upelio bėgimą,
Čiulbėjimą paukščių
Ir ilgesį aukščių.

Kvepėjimą gojų
Ir darbus artojų,
Ir paslaptį girių,
Ir žygius didvyrių.

Ko, lineli, žydi

Ko, lineli, žydi
Tiktai rytą anksti,
Kol saulutė šviesi
Miega rūko pily?
Ar šviesos tu bijai,
Ar naktelės gaili,
Ar saulutei žiūrėt
Į akis negali?

Tavo žiedas vaiskus,
Kaip bekraštė erdvė,
Tavo žiedas gilus
Tarsi marių gelmė.

Nors švieti mėlynai
Ir vilioji akis,
Birs perlinė rasa
Ir žiedelis nukris.

Graži Lietuva

Graži manoji Lietuva
Žaliais pušynais ošia.
Pavasariais lyg nuotaka
Alyvom pasipuošia.

Žilvičiai tavo paupiuos
Šakom šilkinėm svyra.
Ievužės žiedlapiai balti
Į vandenį pabyra.

Čyruoji savo vyturiais,
Skambiom dainom artojų.
Žaliuoji tu lankom žaliom,
Derlingu vasarojum.

Išmokei mus mylėt laukus,
Mylėti darbą mokei,
Tyliais gegužės vakarais
Lakštingalom tu suoki.

Mieli man tavo vakarai
Ir rytmečiai rasoti.
Aš tavo kloniuose galiu
Ir mirdama dainuoti.

Pavirskit dainom

Kur gimtinės berželiai
Garbanotom šakom,
Skriskit, svajos seselės,
Ir pavirskit dainom.

Jūs klajokit po pievas,
Plaukit upėm giliom
Ir tik širdžiai paliepus
Jūs sugrįžkit dainom.

Kur tėvai, kur seneliai
Po velėna drėgna,
Skriskit, svajos seselės,
Ir pavirskit daina.

Jūs šnarėkit kaip lietūs
Vis tolyn ir gilyn.
Vos tik ausį palietus
Raskit kelią širdin.

Ačiū tau

Už viską ačiū tau tariu,
Šalie gimtoji, numylėta,
Už meilę motinų gerų,
Už grožį, žemėje pasėtą.

Už gintarinį kopų smėlį,
Už mėlį žydinčių linų,
Artojų draugą vyturėlį,
Boluojančius laukus rugių.

Už skraidančius paukščius padangėj,
Už tylą vakarų ramių,
Už žydinčias gėles palangėj
Ir jaukią šilumą namų.

Už meilę, man širdin įdėtą
Su laisvės ilgesiu giliu,
Už rūtą kvepiančią ir mėtą,
Už viską ačiū tau tariu.

Artojų Motina

Pamilai tu mūs žemę artojų,
Dangaus Karaliene šviesi.
Mes glaudžiamės prie Tavo kojų,
Tu Motina mūsų esi.

Klaidų ir kančių labirinte
Klajojame žemės varguos.
Tu, Motina, mus prisiminki,
Ištrauk iš vargų ir paguosk.

Trispalvė

Trispalve, kokia tu graži,
Brangiausia mums pasauly.
Tai saulė ir laukai žali,
Laisvės gynėjų kraujas.

Tu mums gyvenimo kely
Esi kaip šventenybė.
Krauju didvyrių atpirkta,
Brangesnė už gyvybę.

Plazdėk padangėj Lietuvos,
Kol žemę šildys saulė.
Te niekas nenulenkia jos,
Nei kerštas, nei apgaulė.

Prie kryžiaus

Norėčiau eiti tuo keliu,
Link kryžiaus, stovinčio palaukėj,
Ir pasodint maldos gėlių,
Pabūt prie kryžiaus atsiklaupus.

Ten jo palaimos paprašyt
Ir sau, ir savajai tėvynei,
Geros dienos sulaukti ryt,
Dienos man dar nepaskutinės.

Jis klausos mūs visų maldos,
Daug kartų skendome varguos.
Tas Kryžius, aš žinau, tikiu,
Visad varge, kančioj mus guos.

Nuotraukos iš Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekos
Kraštotyros ir leidybos skyriaus fondo

© 2014 „XXI amžius“