Atmintis

Karpiniai tarsi Velykų margučiai...

Šviesiam kariūnės tautodailininkės Danutės Kulbytės-Aleknienės atminimui

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Tautodailininkės Danutės Kulbytės-Aleknienės karpinys Vilniaus įgulos karininkų ramovėje Autorės nuotrauka

Tautodailininkės Danutės Kulbytės-Aleknienės karpiniai Vilniaus įgulos karininkų ramovėje Autorės nuotraukos

Būna dienų, kai užsuki kur su kokiu reikalu, o išvysti netikėtą savitą ir nepakartojamą reginį, kuris verčia stabtelėti. Taip man atsitiko Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, tiksliau jo Meno vadovų kambaryje, pamačius vrš. Danutės Kulbytės-Aleknienės karpinius, vaizduojančius stebuklingus, žydinčius pasaulio medžius su miegančiais ar giedančiais paukščiais ar angelais, gėles ir verpstes, padovanotus jos vaikų (jie emigravo ir neturėjo kur padėti) jau po kariūnės ir tautodailininkės mirties. „Karpinių yra daugiau, čia kabo tik 30 darbų, kiek tilpo ant šių sienų“, – sako Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis.

Nuostabių, žydinčių ir nuoširdžių karpinių meistrė gimė 1959 metais Biržų rajone, Neciūnų kaime, miškų ir girių apsuptame vienkiemyje, prie gražiųjų Rovėjos krantų (būtent iš medžių, žolelių lapų, žiedų įvairovės, paprastų, betgi tobulai gamtos sukurtų formų sėmėsi įkvėpimo). Baigusi Papilio vidurinę mokyklą įstojo į Vilniaus pedagoginę mokyklą, tuomet ir susidomėjo karpiniais, itin kruopščiu menu, kuris pavaldus tik darbščiai ir kantriai asmenybei. Baigusi mokslus dirbo lopšelio-darželio auklėtoja, vėliau statybos ir remonto valdyboje, nuo 1994 metų – Krašto apsaugos sistemoje. 2005 metais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos nare, suteiktas meno kūrėjo statusas. Iki mirties gyveno Vilniuje. Kuklus žmogus, kukli biografija, kuklios parodos, daugiausia eksponuojamos su darbu susijusiose erdvėse.

Parodose dalyvauta nuo 1984-ųjų (pirmoji – 1984 metais Vilniaus kino teatre „Lazdynai“), 1985 metais respublikinėje popieriaus karpinių parodoje Vilniaus parodų rūmuose. Kitos trys parodos, rengtos kasmet. 2002-aisiais paroda „Kariai – Lietuvai“ buvo skirta Lietuvos karininkų ramovės reprezentacinių rūmų 65-mečiui, tuomet jos karpiniai kartu su majoro Valentino Ylos tapyba eksponuoti Kauno įgulos karininkų ramovėje. 2003 metais, prieš Naujuosius, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje dalyvauta 5-ojoje Lietuvos karpinių parodoje, 2004 metais – Lietuvos tautodailininkų sąjungos respublikinėje popieriaus karpinių parodoje Kauno įgulos karininkų ramovėje. Du kartus (2006 metais Švenčionyse ir 2007 metais Širvintose) Danutės karpiniai pateko į atrankinę liaudies meno parodą „Aukso vainikas“. Už šalies ribų darbai rodyti irgi du kartus: 2007 metais kartu su Vilniaus krašto tautodailininkų – meno kūrėjų – bendrijos darbais Lietuvos Respublikos ambasadoje, J. Baltrušaičio namuose, Rusijoje. 2010 m. lapkritį jos karpiniai rodyti Minske, Baltarusijos ir Lietuvos popieriaus karpytojų parodoje, skirtoje Viačeslavui Dubinkui (Baltarusija) ir Feliksui Marcinkui (Lietuva) atminti. Būtent F. Marcinkus 1995 metais sudarė albumą-katalogą „Pasaulio popieriaus karpiniai“, kuriame publikuojamas Danutės karpinys „Gėlė“.

Danutė surengė penkias individualias parodas (ši, vaikų padovanotoji Karininkų Ramovei – šešta). Jos „Žydėjimo šviesą“ 2002 metais regėjo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės lankytojai, o 2003 metais kariūnai – Karinių oro pajėgų štabe Kaune. Apie šią parodą dailėtyrininkas Romualdas Alekna (ne giminaitis) rašė: Dažni jos karpinių motyvai yra stilizuoti medžiai, gėlės. Ši stilizacija turi ypatingai jautrią liniją, kuri, sudarydama išraiškingą ažūrą, vaizdu užpildo visą paveikslo plotą. Simetriškumas, kuris sujungia į neišardomą visumą kompoziciją, suteikia juvelyriškumo įspūdį. Čia pasireiškia ir didelis saikingumo jausmas. Karpinių pavadinimai „Giesmė“, „Žydėjimas“, „Gaideliai“ ir jų interpretacija, kuri artima lietuvių liaudies dainoms, sukuria lyrinę nuotaiką. Siluetinių karpinių tarp Danutės Aleknienės darbų nerasime (jų gausu vokiečių, rusų, prancūzų karpiniuose). Matyt, tai būdinga lietuvių tautodailei (audinių raštai, margučiai). Jos karpiniai iškerpami iš spalvoto popieriaus arba pateikiami spalvotame fone. Tai pagyvina vaizdą, suteikia jam puošnumo, dekoratyvumo. Todėl jie artimi lietuvių grafikai. 2006 metais surengtos dar dvi parodos, abi bibliotekose – Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Lietuvos karo akademijos. Paskutinė asmeninė paroda, jai gyvai esant, rodyta 2008 metais Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje. Tuomet Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. Rimas Venckus rašė: Miela Danute, labai dėkoju, kad išpildėte mano svajonę. Labai troškau, kad šioje bažnyčioje žmonės išvystų jūsų kūrybą, prisiliestų prie jūsų gerumo, kruopštumo, ir, žinoma, kad prisiliestų prie mylinčios širdies. Šiandien gal tik Dievas pasakys, kiek savo kūryba palietėte žmonių ir tyliai keitėte jų gyvenimus. Bet gera buvo matyt, kaip žmogus stebisi jūsų kruopštumu arba pradžiunga kaip vaikas, o svarbiausia, kad savo dvasia tampa turtingesniu žmogumi. Savo kūryba kaip Dievas lieskit žmonių širdis.

Visų Danutės parodų bendroje kuklioje lankytojų atsiliepimų knygelėje daugelis dėkojo už jos rankų stebuklą, šviesą skleidžiančius kūrinius, suteiktą gėrio ir kantrybės oazę šiais visuotino skubėjimo laikais. Skulptorius Juozas Ruzgas: Nepaprastas kruopštumas, stebėtina precizija tiesiog pritrenkia! Lankytojas Paulius: Jūsų kūriniai tarsi gražūs lietuviški margučiai, atsiritę į Šv. Velykų pakylėtą sielą!.

Danutės kolega kpt. Saulius 2006 metais rašė: Miela Danute, labai graži ir gausi Tavo darbų paroda. Aš šiandien mąstau, kad netolimoje ateityje tavo darbus siuvinės ant drobių, aus staltieses ir kita. Tavo darbuose yra mūsų krašto, lietuviški motyvai, kurie taps neįkainojamu turtu, tautos paveldu. Džiaugiuosi ir linkiu stiprybės, linkiu skleisti, kas gera, laisva, kūrybiška ir šviesu. Laimingai.

Reikėtų bent išleisti D. Kulbytės-Aleknienės darbų katalogą, atitinkamai pasirūpinti jų, kartu ir kitų Lietuvos auksarankių karpytojų darbais kaip neįkainojamu archetipiniu turtu, žadinančiu tautinę savimonę dabarčiai ir ateities kartoms. O ar tinkamai kaupiame karpinių fondus šiais laikais?

Manoma, kad karpinių menas gimė Rytų šalyse, o Lietuvoje – XVI a. Karpiniai Lietuvoje ir Lenkijoje paplito XIX a. pabaigoje kaip valstiečių pirkių puošybinis elementas – praktiška kukli jų paskirtis buvo puošti indaujas, žibalinių lempų gaubtus, paveikslų rėmelius, langus – iškarpytomis užuolaidėlėmis, pasak karpinių meistrės N. Jurėnienės, „iš vargšų noro turėti gražius ir turtingus namus“ (pridurčiau: ir norint realizuoti archetipinius gabumus). 1901 metais Lenkijoje užvirė diskusijos, ar karpiniai yra menas, ypač po prof. Leonardo Strajnovskio straipsnių apie jų meninę išliekamąją vertę. Tuomet lenkų kolekcininkai suskubo juos rinkti: to meto karpiniai sudaro neįkainojamus jų fondus Varšuvos, Liublino ir Krokuvos etnografijos muziejuose (deja, tokių senųjų fondų mes neturime). Karpiniai Lietuvoje tampa populiaresni XX a. antroje pusėje, kaip tik tada Julijos Daniliauskienės, Nijolės Jurėnienės pramintu taku į karpinių pasaulį atėjo Danutė su savitu pasaulėvaizdžiu, skleidžiančiu gerumą, šviesą ir džiaugsmą.

Vilnius

© 2014 „XXI amžius“