Dvasia nesenstanti

Bronius VERTELKA

Stasės Mikeliūnienės parodos bibliotekoje fragmentas Autoriaus nuotrauka

Panevėžio rajono Savivaldybės viešosios bibliotekos meno galerijoje „Prie knygų“ veikia tautodailininkės Stasės Mikeliūnienės naujausių tapybos darbų paroda, skirta autorės 85-mečiui (gimusi1931 m. vasario 13 d.). Iš tiesų tai – jaukūs, maloniai nuteikiantys, akį džiuginantys, šilti paveikslai. Ir nepasakysi, kad jų autorė tiek metų nugyveno. Ji dvasia nesensta.

Tokia S. Mikeliūnienė ir kasdieniniame gyvenime, nemėgstanti išsišokti ar pasipuikuoti. Dažnai ją pamatysi miesto ar rajono kultūriniuose renginiuose: klausosi ar stebi, kas ir kaip vyksta. Neretai menininkę išvysi su sūnumi Audriumi – rajono viešosios bibliotekos Šilagalio filialo vyr. bibliotekininku. Kaip ir mama jis Vilniaus universitete baigė bibliotekininkystę, abu kartu gyvena.

Tai, kad jubiliejinė S. Mikeliūnienės paroda surengta bibliotekoje, nėra kažkoks atsitiktinumas. 1958 metais baigusi Vilniaus universitetą, ji buvo pirmoji Panevėžyje bibliotekininkė, turinti aukštąjį išsilavinimą. Daugybę metų dirbo G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje stovėjo prie Retų knygų ir rankraščių skyriaus kūrimo ištakų. Buvo jautri jaunųjų kolegų konsultantė, patarėja, mokytoja. S. Mikeliūnienė žinoma ir kaip Panevėžio krašto kultūros istorikė, daugybės straipsnių apie iškiliuosius šio krašto žmones autorė.

Gal 10 metų būdama ji mamai dovanojo pačios pieštą rožę. O tikroji meno patirtis atėjo mokantis pas Panevėžio dailininkų patriarchą Kazimierą Naruševičių. Jį tautodailininkė laiko didžiausiu savo kūrybos autoritetu. Visi jos paveikslai piešti su meile, iš visos širdies. S. Mikeliūnienės kūrinių turi Panevėžio kraštotyros muziejus, keli darbai išvežti į Šveicariją, Vokietiją, JAV ir kitur. Garsi tapytoja yra surengusi nemažai individualių parodų.

Į klausimą, kur semiasi minčių kūrybai, „XXI amžiui“ ji yra sakiusi: „Esu kaimo ir gamtos vaikas. Vaikystėje paskui bandą laksčiau ir šaltą ryto rasą braukiau basomis kojomis, todėl ir gamta traukė bei pavergė. Einu ir stebiuosi: čia saulėtekis, čia saulėlydis, šešėlių kaita, nuostabios gėlės. Ypač gėles jaučiu. Sėdi prie popieriaus ir po jį lyg kažkas ranką vedžioja“.

S. Mikeliūnienė nepageidavo viešo parodos pristatymo. „Tokiu metu aš jaučiuosi taip, tarsi būčiau teisme ar už kažką teisiama“, – išsitarė ji „XXI amžiui“. Taigi ne paglostymais, paplekšnojimais per petį ar gražiais žodžiais reikia vertinti meno žmogų. Reikia žiūrėti jo darbus.

Paroda bibliotekoje veiks iki kovo 4 dienos.

Panevėžys

© 2016 „XXI amžius“