50 metų – kotrynietė

Bronius VERTELKA

Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos vienuolė s. Romualda Autoriaus nuotrauka

Šiemet Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos narė s. Romualda (Agnietė Lukėnaitė) lapkričio 6 dieną švęs 50 metų sukaktį nuo pirmųjų vienuoliškų įžadų priėmimo. Šio tikslo ji siekė10 metų.

Norėdama pabėgti iš kolūkinės vergijos, būdama dvidešimtmetė ji pasą sutrynė taip, kad milicija privalėjo išduoti naują. Kaime augusi, mieste nebijojusi sunkiausių darbų, papildomai norėjo dar kažką gero nuveikti. Pamažu mezgė pažintis su pogrindžio sąlygomis gyvenančiomis ir veikiančiomis vienuolėmis. Be jų jos gyvenimas tikriausiai būtų tapęs panašus į automobilio variklio, neįjungus pavaros, darbą. 1964 metais A. Lukėnaitę priėmė į naujokyną, o 1966 m. lapkričio 6 d. ji davė pirmuosius vienuolės įžadus.

Sovietinis laikotarpis – vienas juodžiausių Lietuvos istorijoje. Komunistinė propaganda veikė visu pajėgumu, siekdama „numelioruoti“ žmonių protus. Ses. Romualdos brolio, vienintelio klasėje nesutikusio stoti į komjaunimą, vidurinės mokyklos atestate elgesys buvo įvertintas trejetu (pagal penkiabalę vertinimo sistemą), todėl jis prarado teisę stoti į aukštąją mokyklą. Be palankios charakteristikos apie ją galėjo nebent pasvajoti. Tačiau, kaip pastebi s. Romualda, tuo metu bažnyčiose buvo kur kas daugiau tikinčiųjų negu dabar.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ vienuolė platino nuo pirmųjų numerių. Tuo metu ji gyveno pačiame Panevėžio centre, Ramygalos gatvės namelyje, pažymėtame 17-uoju numeriu. Jo savininkę Valatkaitę, buvusią mokytoją ir jau sulaukusią garbaus amžiaus, laikė patikima, bet ši sulaukdavo nemažai svečių. Norint patekti į jos kambarėlį, reikėjo pereiti bendrą virtuvę. Užtat teko elgtis atsargiai, nekelti triukšmo ir labai saugotis. Maišais atvežtus spaudinius reikėjo sulankstyti, sukarpyti, surišti siūlu. Dirbo pagal savo galimybes: kas vakare, o kas – ir naktį. Maldaknygių įrišimu daugiausia rūpinosi Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserys Pranutė ir Joana (abi jau mirusios), dirbusios knygrišykloje ir turėjusios tokio darbo patirtį.

Pogrindinė spauda pasklisdavo per patikimų žmonių rankas, ją platino parapijų klebonai. S. Romualda sakė, jog už tai negaudavo jokio užmokesčio. Nors tuo metu uždirbdavo mažai, bet buvo pigios kelionės. Nuvykti į Biržus nereikėjo nė rublio. Taupė, be reikalo neišlaidavo.

Didžiulį moralinį palaikymą jautė iš kunigų, jie drąsino nebijoti. „Be pažįstamų žmonių, patikimų kunigų, nebūtume atlikę tokio darbo“, – įsitikinusi s. Romualda. Ligoninėje dirbusi slaugytoja, artėjant savaitgaliui, ji stengdavosi rasti sau pamainą. „Kur tu vis leki, gal kokį bernioką įsitaisei?“ – vis išgirsdavo klausiant.

Ar nejausdavusi baimės? Pogrindinei spaudai paslėpti namelio prieangyje buvo įrengta slėptuvė. Dirbdavo labai atsargiai, ausys suklusdavo išgirdus menkiausią krebžtelėjimą.

Kas kita, jei turėdavo vyskupo Kazimiero Paltaroko maldaknygių. Galėdavo pasiteisinti, jog jos seniai išleistos. Mat maldaknygių išleidimo data būdavo sena, nors atspausdinta ant naujo popieriaus.

Namelio, kur gyveno, šeimininkė, sulaukusi gilios senatvės, dargi buvo patikli. Prisistatė jai tokia mergužėlė, lyg baigusi medicinos institutą Kaune, bet norinti prisiregistruoti Panevėžyje. Buvusi mokytoja Valatkaitė, niekam nesakiusi, jos prašymą įvykdė. Paskui pradėjo ateidinėti nepažįstami ir domėtis pašaliniais dalykais, tarsi norėtų dalyvauti pogrindiniame darbe ar prie jo prisidėti. Sukėlė įtarimų tokių svečių apsilankymai. Prisistato lyg milicijos darbuotojai, bet nerodo tai patvirtinančių dokumentų. Sako, juos turi kišenėje, bet neišima ir neparodo.

Mergiotė, kuri stengėsi vaizduoti labai pamaldžią, gal po metų pradingo. Pagal tų laikų įstatymą, kas negyveno pusę metų, netekdavo teisės į priregistravimą. Ėmė domėtis, kur pradingėlės gimtinė. Išsiaiškino: nurodytame kaime išvis tokia negyvenusi. Kadangi jos gimimo vieta buvo Utenos rajone, tai jos išregistravimo bylą nagrinėjo Utenos teismas. S. Romualda ten vyko su namelio šeimininke, jau apakusia, kaip jos globėja.

Vienuolių vyresniosios s. Inocentos butas būdavo itin sekamas, dažnai jį kratydavo. Sykį visą parą vertė. Netgi sienų apmušalus ardė, tikėdamiesi kažko draudžiamo rasti. Dvi paras s. Inocentą ir s. Bernadetą, dirbusią valytoja senamiestyje, išlaikė atskirai. Ši turėjo įsidėjusi į kišenę rožančių ir meldėsi. Saugumiečiai plyšavo, kad namuose galėtų poteriauti. Tyčia barškindama rožančiumi vienuolė atsikirto, kad yra darbais užversta ir nebelieka laiko maldai.

Beje, kruopščios kratos metu neatvožta senutėlė, koridoriuje stovėjusi vadinama kraičio skrynia, nors pro ją saugumiečiai praeidavo. O jos viduje būtų radę rašomąją mašinėlę,  pogrindinių leidinių. Argi galima teigti, kad žemėje stebuklų nebūna!

Net 15 metų s. Romualda važinėjo į Pakruojį kaip bažnyčios pročkelė. Tuo laiku jau gavo pensiją. Pagal tuometinį įstatymą moteriai, kenksmingomis sąlygomis išdirbusiai 10 metų ir sulaukusiai 50 metų, netgi neturint būtino darbo stažo, buvo garantuojama pensija. Pakruojyje s. Romualda platino maldaknyges, leidinius „Aušra“, „Rūpintojėlis“...

Sausio 13-ąją sutiko žiūrėdama nespalvotą televizorių. Jam užgesus, verkė, drebėjo iš gailesčio. Atrodė, kad vėl grįš ankstesni laikai ir bus dar blogiau. Tai ypač ją sukrėtė. Iš Vilniaus parlamento rūmų laukiant žinios, ar skelbs Lietuvai nepriklausomybę, vėl persekiojo mintis, ar tankai mūsų nesumaišys su purvu, su žemėmis?

S. Romualda prisimena Virgilijų Jaugelį (dar ne klieriką), kunigus, pristatydavusius pogrindinę spaudą. Bijodavo kažko apie tai jų paklausti, nedrįsdavo apie juos pasidomėti netgi savo vyresniosios, kad paskui netyčia, ne vietoje kam nors neišsitartų. Apie tai, kad g. kan. Kazimieras Baronas yra kalėjęs Sibiro lageryje, sužinojo tik perskaičiuosi jo biografiją. Vis būdavęs su šypsena, giedros nuotaikos ir mylimas parapijiečių. Daugybę kartų susitikta ir bendrauta su kelis dešimtmečius Miežiškiuose klebonavusiu kun. Kostu Balsiu, Biržuose, Pasvalyje, Pabiržėje dirbusiais kunigais Broniumi Strazdu, Jonu Balčiūnu, Antanu Balaišiu. S. Romualdai puikiai žinomi Biržai, Pasvalys, Raguva ir takai takeliai apie juos. Vis eita nešant katalikišką šviesą, bet nė karto neįkliūta. Tarp garbingųjų kunigų nepasitaikė parsidavėlių.

S. Romualdos gimtojoje Miežiškių parapijoje dabar klebonaujantis kun. Rimantas Visockis, tikrai gero žodžio vertas vien todėl, kad iš brūzgyno sugebėjo sukurti Angelų parką su daugybe medžio skulptūrų. Už kleboną parapijiečiai mūru stoja. Jeigu jis pasakytų, kad reikia, visi stengtųsi padėti. Kartą S. Romualdai teko dalyvauti laidotuvėse Miežiškiuose. Netgi dabar stebisi: ar įmanoma su bažnyčios pagalba gražiau palydėti žmogų į Amžinybę?

Panevėžyje tarp Šv. mergelės ir kankinės Kotrynos seserų kongregacijos vienuolių amžiumi vyriausia s. Romualda sako, kad Lietuvoje liko saujelė patriotų, kuriems rūpi mūsų tautos ateitis. Popiežius Pranciškus ragina sutelkti dėmesį į šeimas, nes jos – visuomenės pagrindas. Jos turi būti krikščioniškos ir moraliai stiprios.

S. Romualdos tėvai išaugino šešis vaikus (vienas mirė dar mažas). Ji pasiilgsta išsaugotų gimtinės namų. Jie matosi važiuojant plentu, bet nuo autobuso stotelės – dar trys kilometrai. Įveikti tokį atstumą pėsčiomis jau sunkoka, ir kojos pavargusios. Būna smagu, kai Panevėžyje gyvenantis brolis pakviečia aplankyti gimtąsias vietas. Ji nesijaučia vieniša ir vienuolyne. Juk vienuolynas – kaip viena šeima.

S. Romualda teigė, kad neturėtume atsukti nugaras imigrantams, apie juos įvairius gandus pasakoti. Ne iš gero gyvenimo, bet karo ugnies verčiami jie palieka savo tėvynę, visa tai, ką buvo sukaupę. Juk lietuviams irgi teko ragauti panašios duonos.

Panevėžys

© 2016 „XXI amžius“