|
Audėja ir šeimininkė
Bronius VERTELKA
|
|
Veronika Siminonienė prie staklių,
kurios retai būna tuščios
|
|
|
V. Siminonienės darbai Joanos
ir Antano Tunaičių muziejuje
|
|
Garsi audėja, seniausia Šetekšnių kaimo gyventoja Veronika Siminonienė vasario 15-ąją švęs 95 metų sukaktį. Apie jos gyvenimą pasakojo žurnalas Liaudies kultūra, senolę ir jos darbus filmavo Lietuvos televizija. O aktorė ir laidos Duokim garo vedėja Loreta Sungailienė, gavusi dovaną iš audėjos rankų, vieno koncerto metu paprašė muzikantų sugroti jai skirtą polką.
Į Antano ir Joanos Tunaičių sodybą, kur gyvena V. Siminonienė, užsukęs Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjas Petras Blaževičius buvo gerokai nustebintas, kad iki jos labai prastas keliukas. Po kurio laiko Savivaldybės lėšomis jis buvo pažvyruotas ir dabar bet kokiu oru ar metų laiku galima nukakti į šį vienkiemį. Jeigu tą vingiuotą keliuką užpusto sniegas, nuvalo Panemunėlio seniūnija (mat A. ir J. Tunaičių sodyboje veikia senovinio kaimo buities reikmenų muziejus). O apsilankius rajono valdžios atstovui P. Blaževičiui, buvo surengta didelė V. Siminonienės darbų paroda.
Senolė sako, jog pragyventi metai jai prabėgo kaip vanduo Šetekšnos upelyje. Stiprybės suteikia tikėjimas Dievu, poterių kalbėjimas, Marijos radijo laidų klausymasis. Gyventi padeda ir angeliukai, kurių jau turiu 94, ir visi jie skirtingi. Ir vis jų man dovanoja, šypsojosi V. Siminonienė ir džiaugėsi, kad jai neskauda kojų ar rankų, juokavo, jog galėtų net valsą šokti. Savo ilgaamžiškumo recepto ponia Veronika tikrai nežino. Tikėjo išgyventi iki 94 metų, mat senesnių jos giminėje nebuvo. Brolis mirė būdamas 93-ejų. Jubiliatė teigė, kad be darbo jai būtų nuobodu. Kartais dukra subara, jog mama vis audžianti. Tik su regėjimu prastokai. Bet moteris sako gyvenanti kaip tikra ponia, vos ne kaip karalienė. Valgis ant stalo laukia tuo pasirūpina dukra Joana, su žentu gražiai sutaria. Pati išaugino du sūnus ir dvi dukteris, sulaukė 7 vaikaičių ir 14 provaikaičių. Visi labai geri ir gerbiami. Dukra Bronė Slapšienė, Liekupio bendruomenės pirmininkė, pernai buvo nominuota Metų panevėžiete. Kita dukra Joana su savo vyru Antanu įkūrė muziejų, be to, ji yra Šetekšnių kaimo seniūnaitė.
Austi Veroniką pamokė jos gerokai vyresnė sesuo Ona. O tikruosius šio amato pagrindus gavo Salų žemės ūkio mokykloje. Čia išmoko daugybę gerų dalykų, kurie vėliau labai pravertė. Mokykloje Veronika išsiskyrė darbštumu ir veiklumu. Jeigu kas ne taip audimo staklėse, tai vis jai Mikėnaitei patikėdavo ištaisyti klaidą. Metant audimą, irgi jos prašydavo padėti.
V. Siminonienės vyras buvo mokytojas. Perkėlus jį dirbti į Vyžuonėlių pradinę mokyklą, čia Veronika sužinojo, kad kaime yra vyriškis, kuris audžia kilimus bažnyčios altoriams. O kaip norėjosi tai pačiai pamatyti! Audėjas Veronikai tarė: Gerai, aš tau atvešiu audimo stakles, bet turėk, kur jas pastatyti. O jos buvo gana didelės, net dviejų metrų pločio, kad audinio nereikėtų susiūti. Mokytojo butas, kur gyveno Siminonių šeima, buvo gana mažas, tad stakles įnešė į mokyklos klasę. O pats audimas tapo vos ne kaip akmens ridenimas į kalną, nors pradžioje galvojo, kad tai padarys greitai. Veronika keldavosi vos saulei patekėjus. Pamelžusi karvę ir pašėrusi kiaulę, šeimai ant stalo padėjusi valgyti, vis sėsdavo prie staklių. Taip iki pat sutemų. Skubėjo, nes artėjo rugsėjo pirmoji ir staklių klasėje neturėjo būti. O tą kilimą iki šiol tebeturi.
Vyras Vyžuonėliuose mokytojavo 10 metų, o Veronika išgarsėjo kaip spektaklių režisierė. Tarp Utenos rajono dramos būrelių jos vaidintojai pelnė pirmąją vietą. Kartą per rajono derliaus šventę Veronika vaidino mešką, sėdinčią sunkvežimyje šalia alaus statinės, ir buvo vežama Utenos gatvėmis.
Kulinarijos paslaptis Veronika sužinojo irgi mokydamasi Salose. Ją kviesdavo šeimininkauti įvairiuose pokyliuose, bet dažniausiai vestuvėse. Dviejose vietose buvo po 200 sukviestų svečių. Būdama iškilmių šeimininke, sugebėjo surikiuoti darbus taip, kad per vakarą į stalą pateiktų po tris karštus patiekalus.
V. Siminonienės dienos dabar bėga prie audimo staklių. Tai, ką išaudžia, išdovanoja. Siūlų pirkti nereikia, jų atveža į namus. Retame kaime audėją rasi.
Kai buvo jaunesnė, V. Siminonienė iki 100 metrų per metus išausdavo. Jos austais dirbiniais galėjo žavėtis 15 parodų lankytojai.
Šetekšnių kaimo vienkiemis, Rokiškio rajonas
nuotraukos
© 2016 XXI amžius
|
