Moteris – greitoji pagalba

Bronius VERTELKA

Stasė Keževičienė prie Surdegio bažnyčios

Taip atrodo buvęs stačiatikių vienuolynas

Stačiatikių koplytėlė

Stačiatikių kapinaitėse – kryžius, žymintis jų šventojo kapo vietą

Bažnyčios požemyje – šaltinėlis su rentiniu

Surdegis – miestelis tarp Subačiaus ir Troškūnų. Kelias į Troškūnus asfaltuotas, o į Subačių – žvyruotas. Retai čia užsuka autobusai, tačiau yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, parduotuvė, paštas, vietos bendruomenė turi puikiai įsirengtus namus. Veikia biblioteka, kurioje yra ne tik knygų, bet nustebins laikraščių gausa, senovinių daiktų muziejėlis. Tačiau svarbiausia tai, kad Surdegis turi Stasę Keževičienę. Tiesi kaip liepaitė, nors  pavasarį sukako 80 metų. Kita, būdama tokio amžiaus, poliklinikoje pasakotų apie savo ligas ar dejuotų, kad valdžia ja nesirūpina, nedidina pensijos, kad galo su galu nesudurianti.

Aldona Bernadišienė, Surdegio seniūnaičio pavaduotoja, taip apibūdino S. Keževičienę: „Ji – iš tiesų nuostabi moteris, nuolat rūpinasi bažnyčia, tvarko jos aplinką. Bet ką padarys, ji tiesiog kaip mūsų greitoji pagalba. Reikia kur nuvažiuoti, ligonį ar giminę aplankyti, skambina jai. Pamatys naktį nugriuvusį girtą, būtinai sustos ir namo parveš. Stasė neturi jokios baimės. Gyvendama Surdegyje pusę amžiaus, nesutikau kito tokio žmogaus kaip ji. Tai – švenčiausia asmenybė šiame krašte, mūsų pirmoji pagalba visur“.

Kad tai yra tiesa, įrodė telefono skambutis poniai Stasei. Po kelių minučių ji automobiliu atvyko prie Surdegio bažnyčios. Vairuoja nuo 1974 metų, neturėjo avarijų. Nelaksto kaip nuo grandinės nutrūkęs šuo, nors pakeitė ne vieną keturratę susisiekimo priemonę. Ponia Stasė pėsčiomis eina tik trumpus atstumus. Kurui įsigyti lėšų prisiduria nuomodama ūkininkui žemę. Pamačiusi ką nors lūkuriuojantį pakelėje, būtinai stabteli. Pažįstami, draugai, netgi policija yra ją perspėję: „Nežinai, kokį įsisodinsi“. Jeigu už pavežimą siūlo pinigų, vairuotoja prašo pasimelsti už ją. Kartą jaunuolio paklausė, ar mokantis persižegnoti. Šis apie veidą ranką pasuko ratu. Stasė sugėdino: pirma išmok persižegnoti, o paskui imkis poterių.

Visko buvo S. Keževičienės kelyje. Ties Miežiškiais vos nenustūmė į griovį neatsargiai vairavęs automobilį vyras. Važiuojant šiuo kelio ruožu, šiurpas nubėga kūnu. Leidžiantis link Andrioniškio, staigiai iš krūmų metėsi po ratais vedęs dviratį vyras. Gerai, kad greitis nedidelis. Sustojusi savižudžiui pagrasino uždrošianti rykšte.

Išskirtinis Stasės gyvenimas. Augo ji Sedeikių kaime, sodyboje prie Šventosios upės. Šeimoje – 9 vaikai, 1,5 ha žemės, tačiau bado neregėjo. Tėvai buvo labai darbštūs. Mama gausybę amatų mokėjo. Tėvas ir batus pasiūdavo, sugebėjo išdirbti kailius, statė namus, žiemą eidavo kirsti miško, o rąstus sieliais Šventąja plukdydavo į Ukmergę. Kitaip buvo užėjus rusams. Vyriausiąjį brolį, tarnavusį pas ūkininką, paėmė kariauti. Puspenktų metų išbuvo fronte. Paskutinę karo dieną kulka prakiurdė milinės rankovę. Grįžo sveikas. „Kiek žmonių esi nušovęs?“, – brolio klausdavo Stasė. Atsakydavo: „Nė vieno“. Mat taikydavo ne į žmones, bet pyškindavo aukštyn.

Kuriant kolūkį, nusavino arklį, karvę. Stasė dirbo būdama trylikametė. Nuo 16 metų gyvena Petkūnuose, trys kilometrai iki Surdegio. Sutiko gerą žmogų, dirbusį traktorininku. Augino sūnų ir dukrą. Katalikiškai auklėjo, vedė į bažnyčią. Prie pat jos – mokykla, nepasislėpsi. Ne kartą Stasę kvietė į Troškinus ir Anykščius, kad to nedarytų. Ji atsikirsdavo: „Bažnyčios nepastumsiu, mokyklos nepatrauksiu“. Kartą grįžo vaikai iš mokyklos paslaptingi, tarpusavyje tariasi, bet nedrįsta mamos paklausti. Stasė ilsėjosi po sunkaus darbo. Pati užkalbino, ką nuo jos bando slėpti. „Mama, o kiek tu klasių baigei? Mokykloje sakė, kad tie, kurie eina į bažnyčią, yra nemokyti, nesupranta, jog Dievo nėra. Kaip jis gali būti, kai į kosmosą skraido?“ Pasisodinusi išsipasakojo, kad sugebėjo įveikti keturis skyrius. Sunkus buvo metas, aplinkui miškai. Per tą laiką tris mokytojus nušovė. 9 kilometrai iki Viešintų, 6 – iki Andrioniškio. Mokyklai laikas – nuo Visų Šventųjų iki Velykų. Kitą metą turėjo ganyti.

Išaugo vaikai. Sūnus – Anciškių girininkas, dukra uždarbiauja Anglijoje, ten nori padoresnę pensiją užsidirbti. Jos sūnus irgi Londone. Pastebėję jo darbštumą, darbdaviai aukštesnes pareigas suteikė.

Stasė senokai yra vienišė. Vyrą, dirbusį traktorininku ir vos išėjusį į pensiją, klastinga liga pasigrobė. Dirbo su chemikalais ir be jokių apsaugos priemonių. Niekam nerūpėjo, kad tai – stiprūs nuodai.

Stasė irgi darbų nesirinko, nors jauna buvo tikras ligų maišas. Atsivėrė kojoje žaizdos, net kaulas matėsi. Burna užpūliavo. Pati visiškai sulyso. Niekas negalėjo pagydyti. Gavusi siuntimą į Vilnių, nevažiavo. Sutiko vieną gydytoją iš Kauno. Jis liepė pasidaryti druskos tirpalą ir juo patepti žaizdas. Kibirkštys akyse pasipylė tai atlikus, bet užsitraukė žaizdos. Kai reikia valgyti, vėl kančia, burnoje – vien žaizdos. Čia visą šaukštą druskos susipylė. Burnoje kaip ugnis degė. Rytą tokią pat procedūrą pakartojo. Išsigydė.

Mintys ir dienos dabar susijusios su Surdegio bažnyčia, ja gali didžiuotis tikintieji. Nušienauta žolė šventoriuje, tuo bendruomenė pasistengia. Čia stovi du Stasės išgelbėti mediniai kryžiai. Vieną jau tris kartus trumpino, jo pagrindą geležimi sutvirtino. Kitas iš kapinių. Kaip nebereikalingą ruošėsi supjauti malkomis. Vyrus pagalbon kvietėsi, kad jį parsivežtų. Kryžiams Stasė jaučia ypatingą pagarbą. Tėvas sakydavo: „Jeigu Andrioniškyje bažnyčią pastatė, tai mūsų Sedeikiuose turi stovėti kryžius“. Tai buvo ir kaip pagarbos Dievui ženklas. Bėgant laikui, kryžius supuvo. Stasė ėmė šnekėti, kad reikia naujo. Jam aukojo, kiek kas galėjo. Prie pastatyto naujo susirinko gausybė žmonių. Buvo tikra kaimo šventė. Dar sovietiniais laikais Stasė savo sodyboje Petkūnuose irgi pasistatė kryžių palei kelią. Valdžiai tai buvo kaip krislas akyse. Moteris tokiems pareiškė: „Ką noriu, tą savo kieme ir darau“. Iš jos pavyzdį perėmė ir kaimynai. Dabar Petkūnų gyvenvietėje stovi trys kryžiai.

Surdegio bažnyčios „ūkis“ – Stasės rankose. Ji šventovę paruošia taip, kad atėjusiems į pamaldas būtų jauku ir miela. Bažnyčios požemyje trykšta šaltinėlis, kurio vanduo, mano, turi stebuklingų galių. Ne iš vieno girdėjo, kad jis pagydė, padėjo įveikti ligas. Laipteliais leidžiantis į požemį, į akį krinta Jėzaus paveikslas. Su dėvėtais drabužiais atsiųstą rankšluostį su ryškiu Jėzaus piešiniu pastebėjo Stasė ir įrėmino.

Šalia bažnyčios stovinti koplytėlė tarnavo kaip sandėliukas bažnytinėms reikmėms. Stačiatikių bendruomenė ją susiremontavo ir dabar čia vyksta pamaldos. Suvažiuoja iš įvairių kraštų, noriai su lietuviais bendrauja. Jų kunigai dalyvauja katalikų bažnyčioje vykstančiose pamaldose. Tą koplytėlę prižiūri iš Panevėžio atvykstanti moteris.

Prie Surdegio yra ir nebeveikiančios stačiatikių kapinės. Kad neatrodytų apleistos, žolę jose nušienauja greta gyvenantis lietuvis ūkininkas. Čia buvo iškasti Zosimos, kadaise Surdegyje veikusio stačiatikių vienuolyno vyresniojo ir jų pripažinto šventuoju, palaikai. Dabar jo kapą žymi naujas kryžius. Stasė tada nedalyvavo, tik girdėjo, jog vienuolis buvęs gana giliai palaidotas. Kartą stačiatikių koplytėlę tvarkanti panevėžietė perbraukė raktu į metalinį senąjį kryžių. Išgirdo į muziką panašius garsus.

Į Surdegio bažnyčią ne kartą buvo įsibrauta ir pavogtos relikvijos. Vagių teisme dalyvavo ir šventovę prižiūrinti S. Keževičienė. Teisėja už tokius darbus ragino atsiprašyti. „O kur buvo jūsų sąžinė, kai tai darėte?“ – moteris abejojo jų nuoširdumu.

S. Keževičienė jautriai išgyvena, kad tuštėja sodybos, žmonės emigruoja, tikėdamiesi brandesnio uždarbio. O likę baidosi darbo, verčiau skandinasi alkoholyje. Nelengva prisiprašyti, kad nušienautų bažnyčiai priklausančią teritoriją netgi tų, kurie gauna pašalpas iš valstybės. Sako, kad jiems privalo jas duoti. Imtųsi švarintis pati Stasė, bet ją gydytojai perspėjo: „Nebandyk tai daryti, nes susidėvėję stuburo slanksteliai, gali į invalido vežimėlį sėsti“. Baigia griūti Surdegyje kelis šimtmečius veikęs stačiatikių vienuolynas. O tai būtų buvusi labai tinkama vieta senelių globos namams. Jauniems tai nerūpi, jiems atrodo, kad bėgantys metai jų nepasendins.

S. Keževičienės neatlyginamus darbus galima palyginti netgi su vienuolės Motinos Teresės. Tai girdėdama, senolė šypteli: „Mano antrasis vardas – irgi Teresė“. Atsikėlusi ryte ji taria: „Dieve, tu manęs nenuskriausk, nuo savęs nenustumk“.

Vyskupas Antanas Karosas buvo Stasės tėvo pirmos eilės pusbrolis, o mons. Jonas Juodelis, mokėjęs keliolika kalbų, turėjęs turtingą asmeninę biblioteką, – jos antros eilės pusbrolis. Gal ir nuo jų išliko pagarba Bažnyčiai. Kitą dieną po mūsų pokalbio Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje naujojo Panevėžio vyskupo ingrese tarp susirinkusiųjų regėjau ir Stasę.

Surdegis, Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“