Kai daroma su meile

Bronius VERTELKA

Antanas ir Joana Tunaičiai

Daržinei tapus svetaine, į ją sukeliavo laikrodžiai

Muziejui tiko klėtis

Nuvilnijus Lietuvos nepriklausomybės aidui, Antanas Tunaitis išsiruošė gyventi į tėvų sodybą, buvusią tuščią apie 20 metų. Rado su durimis ir sveikais langais. Diplomuotas inžinierius elektrikas bandė ūkininkauti, bet tikriausiai ne tai jam buvo skirta. Gavęs paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, užsodino lapuočių ir spygliuočių medeliais 12 ha savo žemės. Šiandien čia – gražiai suvešėjusi giraitė.

Tikroji pertvarka sodyboje prasidėjo, kai į Šetekšnių kaimo vienkiemį iš Panevėžio persikraustė Antano žmona Joana. Atsivežė mintį, kad joje verta kurti etnografijos muziejų. Buvo toks laikas, kai senų daiktų  mažėjo. Kai kas, nesuprasdamas, ko jie verti, sudegindavo. Tunaičiai rinko žemdirbystės įrankius, baldus, buities daiktus, naudotus senajame kaime. Jų kaupimu ir atranka rūpinosi Joana, dabar vyro muziejaus direktore vadinama. Jai patinka seni daiktai, jiems jaučia potraukį. Turi sukaupusi tai, ko galėtų pavydėti valstybės išlaikomi muziejai. Tunaičiai nėra pirkę senų daiktų – tai jiems pristatyta tiesiog į namus. „Kai išsitariau, kad neturiu botago, ir jį nuvijo. Neturėjau kraičio skrynios, ir tokią padovanojo. Tai, kas buvo senovės kaime, viską turime. O maloniausias eksponatas – savo laukuose rastas akmeninis kirvukas“, – gerai nusiteikusi buvo ponia Joana.

Pasiteiravus, ar ima pinigus iš ekskursantų, papurtė galva. Netgi siūlo savo paslaugas. Paskambino telefonu garsus medžio drožėjas Rimantas Zakarka iš Panemunėlio, norėdamas padaryti reklaminį drožinį. Dabar jis – prieš įvažiavimą į sodybą. Už darbą pinigų neėmė.

O kad toks muziejus yra, susižino vienas per kitą. Gražių atsiliepimų apie jį prirašytas storas sąsiuvinis.

Eksponatus ir į antrąjį klėties aukštą užkėlė. Tai, kad ten atrodytų patogiai, pasistengė Antanas Tunaitis. Jo tėvas buvo stalius, ir sūnus tokius darbus išmano. Daržinę, kur kadaise krovė šieną, Antanas pertvarkė į jaukią svetainę. Ji tinka susibūrimams, giminių susiėjimams, krikštynoms, jubiliejams švęsti. Ne komercijai, o saviems reikalams įrengė. Kada šventė Antano uošvės Veronikos Siminonienės, žinomos audėjos, 90 metų sukaktį, į ją sukvietė tiek pat žmonių. Ir visus svetainė sutalpino.

Daugybę ūkiškų darbų nudirbti sugebantis A. Tunaitis ketina imtis drožti iš medžio. Turi neblogą kūrybinę vaizduotę, kadaise gražiai piešė. Dukra tėvui jau padovanojo drožimui būtinų įrankių rinkinį.

Tunaičiai retai užsuka į parduotuvę. Laiko karvę, todėl nereikia pirkti pieno produktų. Užsiaugina bulvių, daržovių. Turi kumelaitę Santą, kuria pajodinėja vaikaičiai. Tungaičiai yra sukaupę visą pašarų gyvuliams ruošimo techniką. Tik apgailestauja, kad dėl afrikinio kiaulių maro uždraudė auginti kiaules. Joana – puiki valgių gaminimo meistrė, turi konditerės diplomą, tokio amato mokė ir kitus. Be to, ji pina juostas.

Šetekšnių kaimo žmonės Joaną Tunaitienę išsirinko savo seniūnaite. Dar neturėdama šių visuomeninų pareigų, pernai, švenčiant Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, surinko 25 žmones ir, plazdant Lietuvos valstybės vėliavai, sugiedojo „Tautišką giesmę“. Per Šeštines nuo 1873 metų kaimo kapinėse aukojamos šv. Mišios. Ši tradicija gyvavo ir sovietmečiu. Kaime tebestovi 1873 metais statytas Jaunimo kryžius. Iš akmens jį padarė Daugpilio meistrai, o parsivežtas arkliais.

J. Tunaitienė tikisi sukviesti į būrį Šetekšnių kaime dabar gyvenančius ir iš jo išėjusius žmones. Atėjus pavasariui ir išdžiūvus žemei, ketina surengti talką ir sutvarkyti aplinką apie buvusius kultūros namus. Čia norėtų įsirengti porą kambarėlių, kurie tiktų susirinkti šiltuoju metų laiku. Veiklios seniūnaitės J. Tunaitienės iniciatyvas palaiko Panemunėlio seniūnas Anicetas Bytautas.

Šetekšnių kaimas, Rokiškio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“