Keliaujant dviračiu ištvermės teikė lašiniai

Bronius VERTELKA

Dviratis – ištikimas Algimanto Antanaičio draugas

Panevėžietis Algimantas Antanaitis, kuriam rugpjūčio viduryje sukako 82 metai, dviratį laiko pačia patikimiausia susisiekimo priemone. Dar neseniai, mindamas jo pedalus, per metus nuvažiuodavo po 3,5–4 tūkstančius, o savo automobiliu – tik 1,5–2 tūkstančius kilometrų. Garbaus amžiaus vyras turi du dviračius: vieną, pirktą sendaikčių turgelyje ir savo nuožiūra pertvarkytą, amžiumi tikriausiai prilygstantį savininkui, o kitą, tinkantį turistiniams žygiams, surinko dviračių meistras. Juo galima vežti maždaug 40 kilogramų svorį.

Važiuoti tėvo dviračiu Algimantas išmoko būdamas 6 metų. Perkišęs koją pro rėmą, bildindavo šį po daržinę. Mat dviračio ratai neturėjo padangų. Dviratis – ištikimas Algimanto gyvenimo palydovas. Miesto autobusais jis nevažinėja, bet numatytą tikslą pasiekia netgi greičiau. Savo malonumui mina dviračio pedalus ir po Panevėžio apylinkes. Algimantas sako, kad Aukštaitijos sostinė yra patogi keliauti dviračiu. Su kelių policijos pareigūnais jis konfliktų neturėjo.

2002 metais A. Antanaitis susidomėjo grynai turistinėmis kelionėmis. Tada su vienu vyriškiu pravažiavo Molėtus, pasiekė Ignaliną ir grįžo pro Zarasus. Tokį lanką jie padarė per porą dienų. Šiaip A. Antanaičiui pažįstami Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Kaliningrado srities (Rusija) keliai. Mažai jam likę nežinomų vietų Lietuvoje.

Ilgos kelionės prasidėjo užmezgus ryšius su Šakių rajono savivaldybės Informaciniu turizmo centru. Apie jį panevėžietis atsiliepė tik palankiai. Ten viskas būdavo gerai organizuojama. Važinėdavo grupėmis po 25–30 žmonių. Keliaujančius būtinai lydėdavo autobusiukas. Jeigu sugesdavo dviratis, jis būdavo suremontuojamas vietoje ir toliau tęsdavo kelionę. Visi būdavo labai draugiški, paslaugūs, nevartodavo alkoholio, netgi nenusikeikdavo.

Šakius Algimantas pasiekdavo nuosavu automobiliu, tačiau į jo bagažinę buvo įkišęs dviratį. Apie rengiamą kelionę sužinodavo iš interneto ar paskambinęs į Informacijos turizmo centrą. Patiems vizomis į Baltarusiją ar Kaliningradą  rūpintis nereikėdavo. Turistinės kelionės būdavo 600–800 kilometrų. Važiavo ir Baltijos keliu, paminėdamas jo 20-metį.

Į kelionę Algimantas imdavo kaimiškų, gražiai išrūkytų lašinių. Jis sako, kad keliaujant dviračiu šis maisto produktas tikrai suteikia jėgų. O vaisių nusipirkdavo pakelyje. Išprakaitavus skrandis užsimanydavo ir silkės. Algimantas nežino, kas yra sąnarių skausmas, iš savo organizmo išvarė ne vieną ligą.

Panevėžyje užaugusiam A. Antanaičiui teko dirbti vairuotoju, o Panevėžio politechnikume įsigijus statybininko specialybę – meistru, inžinieriumi. Dirbant vairuotoju, porai metų buvo apsistojęs Užventyje. Žemaitijoje ir šeimą sukūrė. Kartą prie jo pristojo kaimynų vaikas: „Dėde, turiu etikečių nuo degtukų dėžučių, bet kur gauti naujųjų?“ Algimantas parašė į „Liepsnos“ fabriką, iš ten keletą jų atsiuntė. Paskui sužinojo, kad rimtas etikečių kolekcininkas gyvena Kaune. Prakalbino jį tik parodęs butelį degtinės. Tuomet žmogus atvėrė širdį, dovanojo etikečių, net davė kitų kolekcininkų adresų. Iš Panevėžio rašyti laiškai pasiekė daugelį pasaulio valstybių. Susirašinėjant tereikėjo žinoti keletą žodžių angliškai. Į Panevėžį tada ateidavo laiškų ryšuliai. Laiškininkas juos su pašaipa Algimantui atiduodavo: „Pasiimk“. Veiklus vyras turi išsaugojęs per 40 tūkstančių skirtingų etikečių nuo degtukų dėžučių.

Algimantas patyrė ir alpinizmo trauką. Buvo įkopęs į 5633 metrų aukščio Elbruso kalną. Panevėžietį kalnai tiesiog traukė. Tuo metu buvo stiprios profsąjungos, jos ir nupirkdavo kelialapius. Kartą atsirišo virvė ir Algimantas krito maždaug iš 5–6 metrų aukščio. Gerai, kad pataikė ant nugaros ir plokščioje vietoje. Kuprinėje buvęs emaliuotas puodukas sudužo į gabaliukus, o alpinisto nugara pusmetį atrodė juoda.

Panevėžietį buvo paviliojusi ir fotografija. Buvo Panevėžio fotografų klubo narys, rengė parodas. Jo darytas nuotraukas spausdino įvairūs leidiniai, netgi „Nemunas“.

Du A. Antanaičio sūnūs ir jų žmonos irgi nevengia sėsti ant dviračių. Panevėžietis sako, kad tai – sveika, pigi ir patogi transporto priemonė. Kartą, pasiekęs Klaipėdą, ne tik sugebėjo pailsėti prie jūros, bet ir pakeliui aplankyti žmonos gimines. O numinti į Kupiškį ar Vabalninką jam būdavę vieni juokai. Tačiau, įžengęs į devintą dešimtį A. Antanaitis atsisakė ilgų kelionių.

Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“