„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2008 m. birželio 18 d., Nr.6 (17)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Karštojoje KGB kameroje karšta ir tvanku

Gintaras VISOCKAS

Kolekcionierius Zigfridas Jankauskas
Autoriaus nuotrauka

Ši istorija mažai žinoma tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dėl to, kad pagrindinis jos herojus itin kuklus žmogus. Privataus antikvariato sa­vininką, žymų kolekcionierių Zigfri­dą Jankauską teko ilgokai įkalbinė­ti, kad „Slaptiesiems takams" duo­tų išsamų interviu. „Tai daugiau kaip dvidešimties metų senumo lai­kai, aš norėčiau juos užmiršti, dėl tų įvykių pašlijo mano sveikata, ne­malonumų turėjo šeima, artimieji, pažįstami, galų gale, senųjų lietu­viškų monetų kolekciją šiaip ne taip atgavau, tad ar verta dar sykį pri­siminti fizines ir moralines kančias, patirtas KGB rūsiuose?" – prieš pat interviu nuoširdžiai teiravosi kolek­cionierius Z. Jankauskas. Mano pozicija kitokia: kolekcionieriaus Z. Jankausko patirti išgyvenimai, akis į akį susidūrus su provoka­toriais iš KGB, verti ne tik išsa­maus straipsnio, bet galbūt ir veiksmo filmo. Beveik 280 nerimo, nežinios, patyčių kupinų parų, ku­rių niekaip neišbrauksi iš Z. Jan­kausko biografijos, tikrai vertos rašytojo profesionalo plunksnos arba kvapą gniaužiančio scenari­jaus. Juk Z. Jankauskas - vienas iš paskutiniųjų lietuvių, kuriems likimas lėmė kentėti to meto KGB rūsiuose Vilniuje.

Įtarė esąs sekamas

O viskas prasidėjo 1985-ai-siais, kai Z. Jankauskas savo se­nųjų monetų rinkinį oficialiai pa­sisiūlė dovanoti Lietuvos nacio­naliniam muziejui. Kolekciją įsi­gyti muziejui jis siūlė ne už pini­gus, o dykai, mainais prašydamas tik nedidelės paslaugos - tegul muziejus išleidžia oficialų jo su­rinktų monetų katalogą. Deja, oficialūs to meto muziejaus va­dovai atsakė, jog katalogas nebus nei rengiamas spaudai, nei pub­likuojamas, o kolekciją jie įsigy­tų nebent už simbolinę kainą. Būtent tuoj po to, kai gražiuoju susitarti nepavyko, Z. Jankaus­kas ėmė jausti, jog yra sekamas, prižiūrimas. Galvoje kirbėjo ne­gera nuojauta. Kartą su šeima grįžęs iš ilgesnės kelionės paste­bėjo, jog namuose daiktai tarsi judinti, tarsi namuose būtų lan­kęsi nekviestų svečių, kurie pa­miršo daiktus sudėti į ankstesnes vietas. Būdamas itin tvarkingas, Z. Jankauskas iš karto pastebė­jo, kad judintas net šaldytuvas. Paskui, kalbėdamasis su kolego­mis kolekcionieriais, Z. Jankaus­kas ėmė įtarti, jog ir jo telefoni­nių pokalbių klausomasi. Ši aplin­kybė negalėjo nepaaiškėti: kolekcionierius patyrė, jog kai kam ži­nomi ir tie dalykai, kuriuos jis pra­nešdavo pažįstamiems tik telefo­nu. Taip pat draugystę atnaujino kai kurie Z. Jankausko kolegos, kuriais jis nepasitikėjo, nes įtarė turint ryšių su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Bet visi šie žingsniai tebuvo tik žvalgyba ruošiantis lemiamai atakai.

„Specialistas iš Maskvos"

Rimtai persekioti Z. Jankaus­ką KGB pradėjo 1985-ųjų pabai­goje. Būtent tuo metu Vilniaus kolekcininkų klubo sekretorius pasiūlė jam susipažinti su „puikiu numizmatikos specialistu iš Mask­vos". Net pavardę to „numizma­to" pasakė - kažkoks Bačinskis. Z. Jankauskas iš pradžių čia ne­įžvelgė nieko blogo, nepastebėjo jokios klastos. Jis pasitikėjo Vil­niaus kolekcionierių klubo vado­vu B. Žaliausku, žinojo jį patį ren­kant senąsias Lietuvos - Lenkijos monetas. Todėl B. Žaliausko re­komenduotą maskvietį „specialis­tą" pasikvietė į namus ir per daug nesibaimindamas parodė savąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys­tės monetų kolekciją. Kiek truko pokalbis su svečiu iš Maskvos, Z. Jankauskas jau nebeprisimena. Jis tik įsidėmėjo, jog kolekcinin­kas iš Maskvos jam pasirodė keis­tas - beveik nieko nenusimanė apie senąsias monetas, numizma­tiką. Kolekcionieriui Z. Jankaus­kui ši aplinkybė pasirodė įtartina. Įtarimų padaugėjo, kai svečias, jau sugrįžęs atgal į Maskvą, puo­lė įkyriai Z. Jankauską kviesti sve-čiuosna arba į Maskvą, arba į Minską. Be abejo, su senųjų mo­netų kolekcija. Žinoma, Z. Jan­kauskas kategoriškai atsisakė.

Pasala „Astorijos" viešbutyje

Nepasisekus išvilioti Z. Jan­kausko iš Lietuvos, 1986-ųjų sau­sio antroje pusėje „specialistas iš Maskvos" dar sykį atvažiavo į Lie­tuvą. Labai netikėtai atvažiavo. Tiesiog 1986-ųjų sausio 24-ąją maskvietis R. Bačinskis paskam­bino į namus Z. Jankauskui ir pa­kvietė atvykti jį į tuometinį „Lie­tuvos" viešbutį ir su savimi turėti monetų kolekciją. Z. Jankauskas jautė, kad čia „kažkas ne taip", bet kolekcionieriaus smalsumas buvo stipresnis nei savisaugos ins­tinktas. Jis pasiėmė keletą senes­niųjų, vertingesnių monetų ir nu­važiavo į „Lietuvos" viešbutį. Čia maskvietis R. Bačinskis informa­vo Z. Jankauską, kad jam labai pasisekė, nes Vilniuje vieši ir pui­kus senųjų monetų ekspertas iš Ermitažo - kažkoks Markas Sodogorskis. Tik jis apsigyvenęs ne „Lietuvos", bet „Astorijos" vieš­butyje. Z. Jankauskas su maskvie­čiu nieko nelaukdami nuvažiavo į „Astoriją". Holas buvo visiškai tuščias, todėl maskvietis Z. Jan­kauską nuvedė į viršų, į antrąjį aukštą. Vieno kambario duris ati­darė garbaus amžiaus, gal net 70-ies metų senukas, nuo galvos iki kojų apsikarstęs sovietiniais me­daliais ir ordinais. Tai ir buvo mi­nėtasis Ermitažo ekspertas. Ant stalo kambaryje gulėjo katalogas „Monety Rossiji". Tas senukas iš karto sukėlė slogų įspūdį. Kalbė­jo labai oficialiai, liepė Z. Jan­kauskui nedelsiant parodyti mo­netas bei jas aprašyti. Kolekcio­nierius Z. Jankauskas paprašė, kad jam būtų leista paskambinti namo. Neleido. Tada pasiėmęs monetas Z. Jankauskas spruko iš kambario, o maskvietis R. Ba­činskis ir „specialistas" M. Sodo-gorskis ėmė garsiai, beveik šauk­dami, klausinėti, už kokią sumą kolekcionierius lietuvis sutiktų jiems parduoti monetas, nors Z. Jankauskas visiškai neketino kolekcijos parduoti. Ypač tiems, kurie ją išsivežtų iš Lietuvos. Kai Z. Jankauskas nusileido žemyn laiptais į vestibiulį, čia jau buvo daug žmonių. Žmonių grūstis bu­vo specialiai sudaryta. Dauguma tų žmonių - VRM ir KGB ope­ratyviniai darbuotojai.

Sulaikymo operacijai vadovavo milicijos papulkininkis

Šiandien tiksliai žinoma, kas tą 1986-ųjų sausio 24-ąją suėmė Z. Jankauską - VRM darbuoto­jai V. Račkauskas ir A. Matuiza. Sulaikymo operacijai vadovavo tuometinis milicijos papulkinin­kis P. Liubertas.

Z. Jankauską prievarta įsodino į „Volgą" ir nuvežė į VRM KSNGS (Kovos su socialistinės nuosavy­bės grobstymu skyrius). Ten bent jau buvo sudaryta regimybė, kad VRM pareigūnai atlieka labai di­delę, labai svarbią operaciją. Pir­masis tardė papulkininkis P. Liu-bertas, vėliau tardytojai keitėsi vienas po kito, pašnibždomis ta­rėsi neva išgavę parodymų iš kitų suimtųjų, ir tie išgautieji parody­mai, suprask, labai nepalankūs Z. Jankauskui. Pirmasis tardymas truko iki 5 valandų ryto. Po to Z. Jankauskas buvo verčiamas vi­siškai nusirengti, pareigūnai labai atidžiai apžiūrėjo jo drabužius. Pervargęs Z. Jankauskas galų ga­le atisakė duoti parodymus...

Kalėjimo kamera -su išdaužtais langais

Tada jis buvo nuvežtas į Kos­ciuškos gatvę, jį įgrūdo kame-ron, kur stovėjo tik mediniai gultai. Po kelias valandas truku­sios pertraukos tardymai buvo atnaujinti. Jį nuvežė į darbovie­tę, kur irgi atlikta krata. Kruopščios kratos atliktos, be­je, ne tik darbovietėje, bet ir na­muose, garaže. Sakykim, krata namuose truko dvi paras be per­traukos. Kratą vykdę pareigūnai tiesiog numigdavo Z. Jankausko bute ir toliau tęsdavo savo dar­bą. Jo monetų kolekcija konfik-suota be aprašo. Monetas tie­siog subėrė į polietileninįmai­šą. Pats Z. Jankauskas buvo in­tensyviai tardomas net trejetą parų. Beje, be prokuroro sank­cijos, leidžiančios jį suimti. Ta­da išvežtas į Lukiškių kalėimą, kur buvo priverstas sėdėti kameroje su išdaužtais langais. O juk už sienos - pats viduržiemis. Vėl tardė, tardė, tardė...

Apkaltintas valiutinių operacijų machinacijomis

1986-ųjų metų vasario mėnesį tuometinis VRM ypač svarbių bylų vyresnysis tardytojas Vytautas Vil­kelis atsivedė advokatą A. Matuizą ir oficialiai pareiškė, kuo Z. Jan­kauskas kaltinamas. Be kita ko, jam inkriminuotas tuometinis Lietuvos TSR Baudžiamojo Kodekso 87-asis straipsnis „Dėl valiutinių operacijų pažeidimo". Čia derėtų paaiškinti, kodėl kolekcionierius, rinkęs gar­bingą Lietuvos praeitį menančias monetas, kaltinamas valiutinėmis machinacijomis. To meto kolekcio­nieriai, prieš užsiimdami šia veikla, privalėjo užpildyti specialias anke­tas ir pasižadėti, jog kolekcionuos tik tuos daiktus, kuriuos leidžia so­vietiniai įstatymai. O sovietiniai įstatymai leido rinkti tik varines ir plienines monetas, o keistis, pirkti ar parduoti aukso ar sidabro senuo­sius pinigus buvo griežtai draudžia­ma. Už tokius pažeidimus buvo tai­komas liūdnai pagarsėjęs 87-asis straipsnis, numatantis laisvės atėmi­mo bausmes už nesankcionuotas valiutines operacijas. Taigi numiz­mato kolekcijose negalėjo būti mo­netų su Jono Basanavičiaus, Vytau­to Didžiojo ar Antano Smetonos portretais, kadangi tos monetos bu­vo sudabrinės arba net auksinės. O Z. Jankausko kolekcijoje būta ir auksinių, ir sidabrinių monetų.

4-ojoje KGB rūmų kameroje

1986-ųjų vasario 13 dieną Z. Jankauskas pervežtas į KGB rūmus Vilniaus centre ir uždary­tas 4-ojoje kameroje. Ten jo jau laukė „kalinys" R. Zablockis, ku­ris kas antrą dieną buvo kviečia­mas „tardymui", o grįžęs iš tardy­mo atsinešdavo dešros bei arba­tos. Z. Jankauskas iš karto supra­to, kad R. Zablockis yra „stuka-čius", KGB operatyvinis darbuo­tojas, kuriam pavesta kuo smul­kiau iškvosti kameroje kartu su juo atsidūrusį Z. Jankauską. Bū­tent tuo metu Z. Jankauskui teko pasėdėti ir „karštojoje" kamero­je, kur prakaitas žliaugte žliaugia ir troškulys kamuoja tarsi būtum Sacharos dykumoje. Būtent po nesiliaujančių tardymų bei svečia-vimosi vadinamojoje „karštojoje" kameroje stipriai pašlijo Z. Jan­kausko sveikata. Jis keletą sykių apalpo, jam nuslinko plaukai. Bir­želio 11-ąją jam leidžiama susipa­žinti su byla, surašyta keturiuose storuosevienoje kameroje su žmogžu­džiais, nužudžiusiais Sovietų Są­jungoje garsų aktorių. Tos dienos, praleistos drauge su žudikais, pa­liko įspūdį visam gyvenimui. tomuose. Lukiškėse Z. Jankauskui teko pasėdėti ir

Tardytojas Vytautas Vilkelis -pats bjauriausias

Pats bjauriausias tardytojas bu­vo ypatingai svarbių bylų tyrėjas V. Vilkelis. Jis Z. Jankauskui iš pra­džių grasino mirties bausme, vėliau tvirtino, jog kalėjime Z. Jankaus­kui teksią pasėdėti ne mažiau še­šerių metų, paskui ieškojo žmonių, kurie Z. Jankauską charakterizuo­tų kaip nepadorų, nesąžiningą žmogų. Bet tokių nerado. Visi ap­klaustieji, o KGB apklausė dešim­tis Z. Jankausko pažįstamų, ben­dradarbių, giminių, senųjų lietuviš­kų monetų kolekcionierių, apibū­dindavo tik gerai arba labai gerai. Tardytoją V. Vilkelį tokia liudinin­kų laikysena labai siutino. Gal dėl to jis buvo labai bjaurus?

Kolekcionierių išteisino

Teismas prasidėjo 1986-ųjų rugsėjo 19-ąją ir baigėsi tų pačių metų rugsėjo 31-ąją. Svarbiausia, kad pagal visus straipsnius Z. Jan­kauskas buvo išteisintas. Išteisina­mąjį nuosprendį palaikė pats pro­kuroras. Teisme nedalyvavo liudy­tojai - maskvietis R. Bačinskis ir senukas M. Sodogorskis. Žinoma, Z. Jankausko advokatas reikalavo, kad šie du provokatoriai būtų at­vesdinti į teismo salę, kad būtų su­rengta akistata su jo ginamuoju. Tačiau teismo salėje „senųjų mo­netų ekspertai" nepasirodė. Teis­me tebuvo oficialiai pareikšta, esą tokių žmonių Sovietų Sąjungos te­ritorijoje surasti nepavyko. Kolek­cionierius Z. Jankauskas atgavo laisvę. Pasibaigė 280 prievartos, melo, pažeminimo dienų. Tačiau ši istorija tuo nesibaigė. Ano meto spaudoje pasirodė publikacijų, juodinančių senųjų monetų kolek­cionierius, taip pat - ir Z. Jankaus­ką, esą tokie kaip Z. Jankauskas visiškai nesidomi senąja Lietuvos istorija, esą jiems terūpi tik pini­gai. Štai žurnalistė B. Balikienė, darydama interviu su Z. Jankaus­ką tardžiusiu ypatingai svarbių by­lų tardytoju V. Vilkeliu, stengėsi įrodyti, koks padorus, mandagus, principingas V. Vilkelis ir kokie įtartini, nepatikimi yra senųjų mo­netų kolekcionieriai. Duodamas interviu „XXI amžiaus" priedui „Slaptieji takai" kolekcionierius Z.Jankauskas dar sykį patvirtino, kad tardytojas V. Vilkelis buvo ypač grubus, nemandagus, netak­tiškas. Tikras chamas...

Konfiksuotų monetų grąžinti nepanoro

Būta ir dar vieno kuriozo. Ko­lekcionierių Z. Jankauską teismas visiškai išteisino, pareikšdamas, esą šis žmogus niekuo nenusidėjo sovietiniams įstatymams. Tačiau konfik-suotos kolekcijos grąžinti teisėtam savininkui kažkodėl nepanoro. Be­je, monetos buvo konfiksuotos be jokios inventorizacijos. Iš viso bu­vo atimtos 1133 monetos. Vėliau sudarinėjant sąrašą rasta penkio­mis monetomis mažiau. Dingo pa­čios vertingiausios, rečiausios. O 23 auksines ir 2 sidabrines mone­tas iš viso atsisakyta grąžinti. Z. Jankauskas užsispyrė ir pabandė susigrąžinti savo kolekciją. Prasi­dėjo ilgas susirašinėjimas su Vil­niaus ir Maskvos teismais, trukęs iki pat 1991-ųjų. Z. Jankauskui te­ko savo kailiu patirti visą sovieti­nės biurokratijos mechanizmą, belstis į visas tiek Vilniaus, tiek Maskvos teisėsaugos institucijas. Vertingą Z. Jankausko kolekciją išgelbėjo tik 1990-aisiais atgauta nepriklausomybė. Jei ne Kovo 11-osios aktas, vargu ar vertingas monetas sovietiniai biurokratai jam būtų grąžinę.

Kolekcionierius Z. Jankaus­kas teigė, kad tą itin vertingą, re­tą senųjų monetų kolekciją jis rinko tik todėl, kad nuoširdžiai, giliai domėjosi didinga Lietuvos istorija, visiškai negalvodamas nei apie pinigus, nei apie garbę. Jam norėjosi kaupti vertingas, po visą pasaulį išmėtytas monetas, kurios mena Lietuvą, kurios brangios, vertingos būtent lietu­viams. Kad šis užsiėmimas oku­puotoje Lietuvoje buvo pavojin­gas, netoleruotinas, kolekcionie­rius Z. Jankauskas, be abejo, ži­nojo. Tačiau nugalėjo domėjima­sis Lietuvos praeitimi, noras bet kokia kaina pasitarnauti Lietu­vos istorijai.

Redakcijos prierašas. Išsamų vi-deointerviu su kolekcionieriumi Zigfridu JANKAUSKU galima pa­sižiūrėti internetiniame portale www.slaptai.lt.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija