„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2008 m. birželio 18 d., Nr.6 (17)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

„Bloga“ demokratija ir „geras“ religinis fundamentalizmas

Imantas MELIANAS.

politikos apžvalgininkas

Neseniai mano geras bičiulis Audrius Bačiulis papriekaištavo man, jog aš per­nelyg dažnai rašau straipsnius - „atkir­čius", kuriais oponuoju kitiems auto­riams. „Tarsi pats negalėtum iškelti kokią nors problemą ir ją išgvildenti" - tąsyk ta­rė žinomas žurnalistas. Teko sutikti su jo nuomone ir... vėl daryti tą patį. Tiesiog negalėjau paliktibe atsako dr. Leto Pal-maičio naujausią opusą („Dvidešimt klau­simų dėl Čečėnijos ir Kaukazo" („Slaptieji takai", Nr. 5)), kuris, švelniai tariant, dezorientuoja skaitytoją.

Prisimenu gerbiamą L. Palmaitį nuo Atgimimo laikų, kai jis bandė prikelti naujam gyvenimui prūsų kalbą ir parašė tuo tikslu keletą visai įdomių knygelių. Nežinojau, kad šiuo metu jis persikvali­fikavo į politologus ir atstovauja kažko­kiai negirdėtaiorganizacijai - „Kaukazo dekolonizavimo sąjūdžiui". Galų gale tai neturi jokiosypatingos reikšmės, todėl iš karto pereisiu prie reikalo esmės.

Iš pat pradžių paminėsiu, kad varto­siu kitokį nei oponentas nepripažintos kovojančios valstybės pavadinimą - ne Čečėnijos Respublika Ičkerija (ČRI), ku­ris yra nevykęs pažodinis vertimas iš ru­sų kalbos, o Ičkerijos Čečėnų Respublika (IČR). Asociacija „Lietuva - Ičkerija" tu­ri oficialų Lietuvių kalbos instituto raš­tą, kuriame parašyta, kad būtent šis lie­tuviškas valstybės pavadinimas yra teisin­gas ir lygintinas su tokiais kitųvalstybių pavadinimais, kaip Egipto Arabų Respub­lika arba Sirijos Arabų Respublika (ne Arabijos Respublika Egiptas arba Arabi­jos Respublika Sirija). Gerbkime lietuvių kalbą ir jos vidinę tvarką.

L.Palmaitis teigia, kad „Čečėnijos Respublika Ičkerija jos teisėtos valdžios paleista su visomis institucijomis dar 2006 (turėtų būti 2007 – I. M.) metų spalyje, kai buvo paskelbtas naujas ko­vojantis valstybinis vienetas - islamiš­kas Kaukazo emyratas" ir priekaištauja šių eilučių autoriui - kur jis buvo iki šiol? Čia pat buvau - kartu su bendra­minčiais ir Vilniuje besimokančiais če­čėnų studentais 1999 metais įkūriau Asociaciją „Lietuva - Ičkerija", redaga­vau politologo Marato Iljasovo knygą „Karo Čečėnijoje įtaka tarptautinei po­litikai" ir t.t. Dar tarnavau Valstybės saugumo departamente, kol „valstybi­ninkai" neišmetė. Bet tiek to...

Nežinau, kas tai per daiktas „valsty­binis vienetas", kurio iniciatoriai sava­vališkai (argalingų šeimininkų nurody­mu) turėjo įžūlumo bandyti „paleisti" 16 metų egzistavusią ir kovojusią valstybę. Tai tas pats, jei Lietuvos partizanai ko­kiais 1949 metais nutartųpaleisti Lietu­vos Respubliką ir paskelbtų, kad toliau jie kovos už kažkokią „BaltijosViešpa­tiją". Sakysite, marazmas? Aišku, kad marazmas, ir dar koks, nes „Kaukazo Emyratas" - tai ta pati „Baltijos Viešpa­tija", tiktai kitose platumose. Reikia pa­stebėti,kad politinio legitimumo prasme lietuvių pasipriešinimo judėjimui buvo net sunkiau - mes neturėjome vyriausy­bės tremtyje, kuri iš vieno centro vado­vautų ir mūsų diplomatijai, ir ginkluo­tiems partizanų būriams, o čečėnai - tu­rėjo (ir, ačiū Dievui, dar turi).

Gal ir pavyktų realizuoti šį nežinia kur ir kieno parengtą klastingą planą, jei ne Achmedo Zakajevo, Žalaudžio Sa-raliapovo ir kitų L.Palmaičio keikia­mų čečėnų politinių lyderių ryžtingi veiksmai. Beje, „Emyrato" iniciatoriai kažkodėl visą mėnesį slėpė nuo visuo­menės jo „įsteigimo" faktą, matyt, vis­gi suprato, kad daroma didelėniekšybė. Pažiūrėkime, kas gi buvo Ičkerijos Čečė­nų Respublika tuo metu, kai jai jaubu­vo iškasta duobė.

Dabartinis IČR politinis statusas nu­sistovėjo po laimėto Pirmojo Čečėnijos karo, kai 1996 metų rugpjūčio 31 dieną buvo pasirašyti vadinamieji Chasavjurto susitarimai,pagal kuriuos galutinis IČR politinis statusas turėjo būti nustatytas iki 2001 metų pabaigos, ir po to, kai 1997 metų gegužės 12 dieną buvo pasirašyta Rusijos Federacijos ir Ičkerijos Čečėnų Respublikos taikos ir tarpvalstybinių san­tykių pagrindų sutartis. Štai kas nervino fašistinį V. Putino režimą ir į ką kėsinosi vadinamieji „emyratininkai"! Po minėtos sutarties pasirašymo IČR de facto tapo tarptautinės teisėssubjektu, nes valstybės nepasirašo tarpvalstybinių susitarimų su savo autonominėmis provincijomis. Po šios sutarties pasirašymo IČR dar neta­po nepriklausoma valstybe pilnąja to žo­džio prasme, nes dar turėjo būti sureng­tas Chasavjurto susitarimaisnumatytas referendumas arba plebiscitas, tad ir kal­tinimai Lietuvai ir kitoms Vakarų valsty­bėms turėtų būti formuluojami kiek kitaip - Ičkeriją galėjome (ir dabar galime) pri­pažinti pagal jos tuometinį statusą - kaip nepriklausomybės siekiantį tarptautinės teisės subjektą. Žinoma, ne čečėnų kal­tė, kad planuotas plebiscitas neįvyko, ta­čiau jisturės įvykti po to, kai iš IČR teri­torijos bus išvesta rusų okupacinė kariuo­menė, o krašto kontrolę perims JT, ES ar­ba NATO taikdariai.

Tokio statuso kaip IČR, neturi nei kurdų arba baskų separatistai, nei kokios nors marionetinės Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos ar Kalnų Karabacho „respublikos". Neturi jo nei Šiaurės Kip­ro Turkų Respublika, nei vadinamasis Somalilendas, paskelbtas šiaurinėje So­malio dalyje. Pridėkime dar demokra­tišką 1992 metų IČR konstituciją ir tai, kad 1997 metų sausio 27 dieną, stebint daugybei tarptautinių organizacijų ir už­sienio žiniasklaidos atstovų, buvo išrink­ti IČR prezidentas ir parlamentas, ir mes pamatysime, kad būtent A. Zakajevo va­dovaujama vyriausybė tremtyje yra de­mokratiškai išrinktų prezidentų Džocha-ro Dudajevo ir Aslano Maschadovo po­litinės linijos tęsėja. „Emyratininkai" ketino visa tai sunaikinti ir nublokšti če­čėnų pasipriešinimą į iš esmės ikipoliti-nį lygmenį. Dar blogiau - čečėnųtautos kovą už jos laisvę ir nepriklausomybę bandyta pakeisti viduramžių religiniais karais, kai musulmonų priešais buvo pa­skelbti visi žydai ir krikščionys. Ar ger­biamo L. Palmaičio ilgo gyvenimo turtin­ga patirtis nekužda jam, kad kažkas čia ne taip, kaipsakoma, „nesueina galai"?

Galima skelbti visokius „emyratus" ir „viešpatijas", galima už juos (jas) net ir kovoti, tik gal tada nereikėtų kabintis už IČR tradicijos, kurią „emyratininkai" iš­davė. Protunesuvokiama, kaip galėtų, pavyzdžiui, į kitą tikėjimą persimetęs ka­talikų arkivyskupas dar bandyti panai­kinti jo valdytą arkivyskupiją?

Kremlius turi būti jiems labai dėkingas, nes jie (ir L. Palmaičio šlovinamas Šamilis Basajevas) darė viską, siekdami sukompromituoti čečėnų pasipriešinimo judėjimą pasaulio bendruomenės akyse. Priminsiu, kad tik tarptautinis pripažinimas vainikuo­ja ginkluotą ar neginkluotą kovą dėl ne­priklausomybės, kitaip ta kova yra betiks­lė (arba tikslas yra destruktyvus, kaip „emyratininkų" atveju). Priminsiu gerbia­mam oponentui ir tai, kad kariai ir parti­zanai turi vykdyti politinės vadovybės įsa­kymus, o ne atvirkščiai. Kitaip kova išsi­gimsta j beprasmę mėsmalę, kuriai apskri­tai nereikia jokio politinio koordinavimo.

Nepatinka L. Palmaičiui Laisvoji Ičke-rija, oi kaip nepatinka. Kodėl - žino tik jis pats. Štai daugiametis oficialus IČR poli­tinės vadovybės portalas „Chechen-press.org" išvadinamas „Zakajevo svetai­ne", o visa 1991-2007 metų IČR istorija -viso labo „laikinu epizodu". Žinoma, „emyratininkų" portalas „Kavkazcen-ter.com" atrodo prašmatniau, ir tekstai pa­teikiami ne tik rusiškai, bet ir angliškai, arabiškai, turkiškai bei ukrainietiškai. Įdo­mu, už kokius (ir kieno) pinigus visa tai da­roma? Ar tik ne už kokio nors „Gazpromo"? Nustebino ir tai, kad oponentas sie­ja čečėnų nepriklausomos valstybės įkūri­mą su... „teisėtu išėjimu iš SSRS sudėties".

L. Palmaitis rašo: „Nesuprantama, ką I. Melianas laiko ČRI konstitucija, teigda­mas, kad Z. Jandarbijevas įteisino konsti­tucijai prieštaraujančią šariato teisę", nes ta konstitucija, anot oponento, galioja „su pakeitimais, papildymais, įvestais 1996 me­tų lapkričio 11 dieną bei patvirtintais 1997 metų vasario 3 dieną. Kur tie pakeitimai ir papildymai, galima tik spėlioti".

Nereikia nieko spėlioti, ir gudrauti irgi nereikia. Atsiverčiame ICR konstitucijos 6 skyrių („Teismai") ir... nerandame jame nė vieno žodžio apie šariato teisę. Dr. L. Palmaičio minėti pakeitimai ir papildy­mai neturi nieko bendra su šariato teis­mais, o būsimųjų „emyratininkų" papildy­mai, padaryti 2002 metais, buvo neteisėti, nes ta pati konstitucija nenumato galimy­bės nekonstituciniam dariniui, koks buvo Valstybės gynybos komitetas (Madžlis - ul - Šūra), kaitalioti konstitucijos ir uzurpuoti parlamento galias. Visa tai yra neteisėta sa­viveikla ir valstybės pamatų griovimas. Taip pat nėra ko stebėtis, kodėl dabar neatsi­daro „Chechenpress.org" skyrelis, skirtas Valstybės gynybos komitetui - todėl, kad šis nekonstitucinis darinys yra panaikintas.

Štai dar vienas šokiruojantis L. Palmai­čio teiginys: „Vakarų demokratijos princi­pai anksčiau ar vėliau vis tiek turėjo būti pakeisti islamiškais". Kitaip sakant, opo­nentas laiko čečėnus kažkokia viduramžių tamsuolių tauta, kuriai neįkandami univer­salūs demokratijos principai. Kaip tai de­ra prie Kremliaus propagandos apie tai, kad čečėnai yra laukiniai ir nėra pajėgūs tvarkytis savarankiškai. Kita vertus, pagal tokią logiką ir Rusija neprivalo pripažinti visiems bendrų pamatinių vertybių, nes anksčiau ar vėliau jas turėjo pakeisti, pa­vyzdžiui, koks nors „putinizmas".

Dar viena nesąmonė yra tai, kad šitaip supriešinant demokratijos sąvoką ir isla­mą bandoma įrodyti, kad tai yra nesude­rinami dalykai. Bet tai melas. Islamas yra tokia pat monoteistinė religija, kaip ir ju­daizmas bei krikščionybė (kai kurie reli­gijotyrininkai net mano, kad tai yra vieno tikėjimo atmainos), o islamizmas - tai nė­ra islamas. Islamizmas - tai bandymai pri­dengti savo tikrus tikslus pseudoreligine retorika. Religinio fundamentalizmo ne­palaiko nei Islamo konferencijos organi­zacija, nei Arabų šalių lyga, nei daugumos musulmonų gyvenamų šalių vyriausybės, nei toks musulmonų teologijos centras, kaip Al Azcharo universitetas. Tai kas tie dr. L. Palmaičio autoritetai - Al Qaeda, Talibanas ir Hezbolla, o dabar dar ir nau­jai iškepti „emyratininkai"?

O garsieji „dvidešimt klausimų", taip suintrigavę mane straipsnio pavadinime, kaip pasirodė, skirti ne man. Bent jau aš apie tai, apie ką klausiama, nerašiau, ir to­dėl neketinu teisintis nežinia dėl ko (ypač kai net šeši iš tų klausimų - kažkodėl apie Borisą Berezovskį). Galėčiau pabandyti at­sakyti nebent į vieną iš jų - kodėl A. Zaka-jevas „iki galo" pripažino laikinąjį IČR prezidentą Doką Umarovą? Todėl, kad ti­kėjosi, jog paklydėliai bendražygiai dar at­sikvošės, ir gal dar pavyks išvengti pasiprie­šinimo jėgų skilimo. Deja, kažkieno (atspė­kite, kieno?) plaukuota ranka ir toliau kreipė įvykius jai naudinga linkme...

Pabaigai - apie „krikščionį ortodoksą žurnalistą" Dmitrijų Orlovą, kurį cituoja L. Palmaitis. Nežinau, ar tai realus žmo­gus, ar tik kolektyvinis pseudonimas, bet aišku viena - tai FSB provokatorius ir gra­fomanas. Jis ilgą laiką šmeižė Rusijos spec. tarnybų vėliau nunuodytą Aleksan­drą Litvinenką, kuris neva Izraelyje (?) bandė parduoti Al Qaedai (?!) „nešvarios" bombos komponentus, ir jo bendražygį Olegą Gordijevskį (jau nekalbant apie A. Zakajevą).

Kas nori sužinoti apie šitą žmogystą dau­giau, gali perskaityti Achmado Chačarojev-skio straipsnį „Antilogika" (Hachro.org, 2007 03 22) arba nors vieną paties D. Orlo­vo „šedevrą" - kad ir „Kavkazcenter.com" gegužės 11 dieną paskelbtą straipsnį „Ura­liečiai smogė maskoliams informacinį smū­gį". Manau, skaitytojas pats sugebės pada­ryti atitinkamas išvadas.

 

Dėl Nochčijčo Vilajeto ir Kaukazo Imarato (Emyrato)

Letas PALMAITIS

Dėkoju gerbiamam oponentui Imantui Melianui už taip nenoriai parašytą atsa­kymą. Ką padarysi, matyt, priverčiau tei­sintis. Tik taip ir suvokiu, nes teisinima-sis nėra joks atsakymas, juo labiau vaizduo­jant save su prezidento Sadulajevo portretu rankose, kuris ką tik buvo išvadintas ČRI kon­stitucijos ir valstybės griovėju.

Žinojau, kad reikia apsiriboti tik konkrečiais faktais ir tais dvidešimčia klausimų, bet nesiti­kėjau tokios drąsos: atmesti visus argumentus tarsi adresuotus kažkam trečiam. Deja, kadan­gi 2007 m. rudenį Imantas nevykdė savo sava­noriškų įsipareigojimų ir laiku neinformavo Lie­tuvos visuomenės apie įvykius Kaukaze, buvau priverstas parašyti ilgą įvadą, kuris ir tapo „at­sakymo" objektu. Plius dar „Vilniaus Lietuvos sostinė" - juk „Ičkerijos Čečėnų Respublika" neteiktina todėl, kad Ičkerija yra alternatyvinis Čečėnijos pavadinimas: Nochčijčo nečečėnui sunku ištarti ir linksniuoti. Lietuviškai galėtų bū­ti dar nebent „Ičkerijos Čečėnijos Respublika". Tautologija. Vartokime taip, kaip vartojo buvu­si ČRI Atstovybė Lietuvoje, kurią Lietuvos Res­publika, pataikaudama Vakarams ir Rusijai, anuomet išvarė iš pastato Gedimino aikštėje I. Melianui neprotestuojant. Tylėjo jis ir tada, kai Lietuva galėjo pripažinti ČRI ir realiai pa­laikyti čečėnų nepriklausomybę, bet to nepadarė dėl išvardytų priežasčių.

Publicistikoje, deja, yra taip, kad teisus tas, kuris parašė paskutinis, nes skaitytojai jau pamiršo, kas ten buvo prieš porą savaičių. De­ja, neturiu laiko vėl kartoti visų faktų, kuriuos gerbiamasis oponentas taip meistriškai igno­ravo. Skaitytojas viską suras arba „XXI am­žiuje" (Nr. 38, priedas „Slaptieji takai", Nr. 5), arba tiesiog internete http://www.slaptai.lt/ news.php?readmore = 494.

Čia pakartosiu tik esminius dalykus. Sykiu tai bus ir atsakymas į vadinamąjį „atsakymą".

Partizanai tikrai privalo vykdyti politinės va­dovybės sprendimus, tačiau politinė vadovybė anuomet buvo visai ne A. Zakajevo „vyriausy­bė tremtyje". A. Zakajevas tada ėjo tik minist­ro pareigas, bet vadovavo prezidentas pagal ČRI konstituciją. Tas prezidentas (irgi pagal konsti­tuciją) buvo ne Londone, Berezovskio nupirk­tame name, bet kovojančioje Čečėnijoje. Pre­zidentas Aslanas Maschadovas oficialiai pareiš­kė, kad Čečėnija jokių naujų taikos siūlymų Ru­sijai nebedarys. To laikėsi ir jo prezidentavimo perėmėjai Šeichas Sadulajevas ir Dokku Uma-rovas. Kokią tad teisę turėjo A. Zakajevas pa­skelbti „Manifestą dėl taikos", siūlydamas Ru­sijai derėtis „be jokių išankstinių sąlygų" ir po to dar meluoti, neva tai suderinta su preziden­tu D. Umarovu? Prezidento administracija tą „Manifestą" nedelsdama paneigė. Taip, ČRI tu­rėjo galingą teisinį pagrindą, kurį išvardijo I. Melianas, įskaitant ir „teisėtą išėjimą" iš buvu­sios SSRS - Rusijos Federacijos, nes pati SSRS valdžia pakėlė autonomijų statusą iki sąjungi­nių respublikų. Patinka mums ši bolševikų teisė ar ne, bet po to niekas nebeturėjo išdrįsti va­dinti čečėnų „separatistais", kaip dabar linkęs ir pats mano oponentas ir kaip vartojo „Bernar­dinų" svetainė, nes taip vartojo Rusija ir „Va­karų demokratijos". Bet kas iš to galingo teisi­nio pagrindo, jei „Vakarų demokratijos" į jį spjovė ir Rusijos politikos Čečėnijoje nė karto nepavadino genocidu, bet pataikavo Rusijos veiksmams, kaip iki šiol tebedaro. Taigi nei Va­karai nepaisė to pagrindo, nei pats užsienio rei­kalų ministras A. Zakajevas - savo Prezidento. Ko dar reikėjo laukti?

Teisus I. Melianas dėl Baltijos. Būtent „Baltijos Viešpatijos" nebuvimas ir leido Ru­sijai pavieniui sudoroti Baltijos šalių nepriklausomybę. Pritrūko pabaltiečiams suomių ryžto. Jei „Viešpatija" būtų siekusi Suomiją, Stalinas būtų patyręs panašų smūgį, kaip Ru­sija per pirmąjį čečėnų karą. Deja, skirtingai nuo Kaukazo, „Baltijos Viešpatijai" paskelbti nebuvo nei ideologinio, nei istorinio pamato.

I. Melianas ignoruoja Kaukazo istoriją, ku­rioje drąsus 16 metų demokratinės ČRI eks­perimentas yra tik menkas epizodas. Primenu šlovingos Kaukazo kovos istorijos gaires dar kartą: Šeicho Mansūro Imamatas 1785-1817 metais, Šiaurės Kaukazo (vad. Šamilio) Ima­matas 1829-1859 metais, Šiaurės Kaukazo Emyratas 1919-1920 metais. Tai ir yra valsty­bingumo atstatymo (ne sukūrimo) pamatas. Dabartinis Kaukazo Imaratas (Emyratas) pa­šauktas pačių įvykių ir eina tradiciniu keliu.

Ideologinis vienijantis dabartinio Imara­to pagrindas, kaip ir visais laikais, yra isla­mas, tiksliau - kiekvienam musulmonui pri­valomas džihadas ginant musulmonų tikėjimą ir turtą nuo įsibrovėlių. Tie įsibrovėliai atėjo XVIII amžiuje ir iki šiol nenori liautis. Isto­rija privers, nes DVas nėra demokratas, per­kamiems žmonių įstatymams nepaklūsta.

Dėl pasakų apie gerą islamą ir blogą isla-mizmą, taip pat dėl demokratijos, kaip „savai­me suprantamos" „pažangos", irgi nesikartosiu, bet dar kartą siūlau skaitytojui straipsnį http:// www.slaptai.It/readarticle.php?article_id=396.

Tik dar norėčiau pridurti: „islamizmas", nu­kreiptas prieš krikščionis ir žydus (t.y. judėjus), yra „Kaukolės ir kaulų" organizacijos veikėjų pa­leistas eilinis melas. Koranas aiškiai apibrėžia, kada reikia kovoti su krikščionimis ir judėjais: ka­da jie nori „nugrežti juos nuo religijos", t.y. nuo islamo (2-oji sūra „Al Bakara", 217). Katalikai neketina atitraukti musulmonų nuo islamo, nes musulmonai yra broliai Abraomo tikėjimu ir na­tūralūs sąjungininkai kovoje su Antikristu / Da-džaliu. Kitas reikalas, kad pastarojo tarnai viso­mis jėgomis provokuoja krikščionių ir musulmo­nų konfliktą, nes bijo mūsų sąjungos. Todėl „Kau­kolės ir kaulų" adeptai kalba krikščionybės, ku­rią jie pavertė sodomitų farsu, vardu ir skelbia „kryžiaus žygį" prieš islamą. Deja, musulmonams nebelieka laiko aiškintis, kuris iš mūsų krikščio­nis, kuris satanistas. Mes turime apsivalyti patys ir patys jungtis prie kovojančio islamo, bet ne siųsti Lietuvos vaikinų kariauti prieš Talibaną už Antikristo įsiviešpatavimą pasaulyje.

Tiesa, islamistai tikrai nepripažįsta Izrae­lio valstybės, nes pagal islamo logiką, kas vie­ną kartą buvo Dar al-Mam „Islamo teritori­ja", tas turi būti atkovota. Tai jaueschatologi­nis klausimas, todėl taika įmanoma arba atsi­sakius nuo islamo ir judaizmo, arba derinant Izraelį kaip vilajetą Chalifato sudėtyje. Demo­kratijos (iki Rugsėjo 11 provokacijos) sąlygo­mis Artimųjų Rytų konflikto galėjo ir nebūti, jeigu juo nebūtų buvusios suinteresuotos „di­džiosios valstybės", o pirmiausia - pati Rusija.

Vėl paliečiau sritis, į kurias mano opo­nentui lengva pabėgti nuo tiesioginių atsa­kymų. Taigi dar kartą prašau peržiūrėti vi­sus 20 klausimų, net ir septynis apie Bere-zovskį, nes būtent jis išlaiko tiek penkių žmonių telefonu išrinktą „premjerą" A. Za-kajevą, tiek visą jo „vyriausybę", o tai labai svarbu. Svarbu, nes parodo, kad kova dabar vyksta ne dėl Rusijos, kuri vis tiek subyrės ir anksčiau ar vėliau paliks Kaukazą, bet ir dėl būsimos Kaukazo nepriklausomybės nuo pa­saulinės oligarchų vergijos. O pastaroji jau nebe Kaukazo, bet Lietuvos aktualija.

DVas yra Aukščiausias!

Autorius, pritardamas žydų tradicijai pil­na forma neminėti Dievo vardo pasaulietinia­me kontekste, juo labiau - laikraštinėje spau­doje „kas šventa, turi būti šventa ir apsaugota"), rašo Dvas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija