„Informacija turi laisvai tekėti ir iš Vakarų į Rytus, ir iš Rytų į Vakarus“

Vienas iš dokumentinio filmo „Triukšmo imperija“ autorių Rimantas Pleikys Gintaro VISOCKO nuotrauka

„Triukšmo imperija“ – unikalus dokumentinis Rimanto Pleikio ir Domanto Vildžiūno filmas. Kaip buvo kuriamas filmas apie šaltojo karo metais egzistavusią radijo cenzūrą, kodėl plačiajai Lietuvos visuomenei jis vis dar neprieinamas, su kokiais sunkumais susidūrė filmo kūrėjai, rinkdami informaciją „Triukšmo imperijai“ –  į „XXI amžiaus“ priedo „Slaptųjų takų“ žurnalisto Gintaro VISOCKO klausimus atsako vienas iš „Triukšmo imperijos“ kūrėjų – Rimantas PLEIKYS.

Su režisieriumi Domantu Vildžiūnu vasarą pristatėte dokumentinį 50 minučių filmą „Triukšmo imperija“. Apie ką šis filmas?

Filmo tema – politinė eterio cenzūra, radijo trukdymas Sovietų Sąjungoje ir jos kontroliuojamose šalyse. Masiškas užsienio programų slopinimas SSRS prasidėjo 1948 metais, kai ėmė transliuoti „Amerikos balsas“, ir baigėsi 1988 metais, kai liautasi slopinti „Laisvės“ radiją. Šių metų lapkričio 30 dieną sukaks 20 metų, kai nutilo trukdyklių riaumojimas. Pažiūrėję filmą, jaunesnės kartos žmonės supras, kaip sunkiai, atkakliai klausydavosi radijo jų tėvai ir seneliai.

Ar turėjote rėmėjų, kur filmavote?

Krašto apsaugos ministerija nemokamai suteikė mums galimybę naudotis KAM videostudijos aparatūra. Tai žymiai atpigino filmo gamybos kaštus. Esame labai dėkingi šiai institucijai. Kitų rėmėjų nebuvo, finansavomės patys. Filmavome Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje.

Ko siekė Kremlius, įvesdamas eterio cenzūrą? Kiek būta trukdymo centrų, ką jie slopino?

Visose šalyse, visais laikais trukdymo paskirtis ta pati: nedemokratiška valdžia bijo kritikos ir stengiasi, kad jos neišgirstų žmonės. Informacijos ribojimas – būdingas totalitarinio režimo bruožas. Sovietų Sąjungoje buvo 13 galingų tolimojo veikimo trukdymo centrų ir vietinės stotys 81 mieste. Lietuvoje tokie objektai dirbo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Rytų Europoje šaltojo karo laikais eterį cenzūravo ne tik SSRS.

Šeštajame dešimtmetyje nepageidaujamų Vakarų balsų dažnius stengėsi nustelbti triukšmu visos socialistinio bloko šalys. Po 1965 metų tai darė tik SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Bulgarija ir VDR. Būta ir tam tikrų nacionalinių ypatumų – antai nuo 1971 metų Lenkija slopino „Laisvąją Europą“ ne triukšmu, o lengvąja muzika. Maskva, Praha, Varšuva ir Sofija organizavo bendrą tarptautinį radijo trukdymo tinklą. 

Ar trukdymas buvo efektyvus? Ko prieš jį ėmėsi Vakarai?

Didmiesčiuose, netoli nuo trukdymo objektų jis buvo efektyvus, negalėjai išgirsti ką ir kada panorėjęs. Kitaip buvo miesteliuose, kaimo vietovėse, kurias dengdavo tolimojo veikimo stočių skleidžiami trukdžiai. Priklausomai nuo radijo bangų sklidimo sąlygų, ten užsienio radijas kartais girdėjosi gerai. Vakarų transliuotojai kartojo laidas, didino siųstuvų skaičių ir jų galią.

Ar galima pasakyti, jog šiandien cenzūrą keičia propaganda per radiją, TV?

Cenzūra ir propaganda – skirtingi, nors ir vieno lizdo paukščiai. Cenzoriai riboja valdžiai neįtinkančios informacijos sklidimą, o propagandistai įtikinėja, kokia puiki yra valdžia ir kokie niekingi jos kritikai. Elektroninės žiniasklaidos cenzūra įgauna naujų pavidalų: pvz., Kinija, Iranas ir kitos šalys ne tik tebetrukdo užsienio radiją, bet ir filtruoja internetą, blokuoja „politiškai kenksmingus“ tinklalapius. Yra buvę palydovinės televizijos trukdymų.

Radijo cenzūrai skirta knyga, straipsniai, interneto svetainė, filmas. Radijas – jūsų hobis ar profesija?

1975 metais pradėjau dirbti televizijos retransliavimo stotyje Druskininkuose. 1981 metais baigiau žurnalistiką Vilniaus universitete, ten dėsčiau, buvau Lietuvos radijo laidų užsieniui neetatinis korespondentas. Kūriau radijo stotis „M-1“, „Radiocentras“, vedžiau laidas. Radiju verčiuosi ir dabar, todėl tai profesija. Sodyboje mielai klausausi laidų 50 kg sveriančiu imtuvu, todėl tai ir hobis.

Koks bus „Triukšmo imperijos“ likimas? Ar jį galės pamatyti televizijos žiūrovai Lietuvoje?

Premjeros įvyko Genocido ir rezistencijos centre, Ryšių reguliavimo tarnyboje, Radijo ir televizijos komisijoje, mokslinėje konferencijoje Lisabonoje. Filmas skirtas tarptautinei auditorijai, todėl sukurtas anglų kalba. Ketiname jį dubliuoti arba titruoti lietuviškai. Kai tai padarysime, būtinai pasiūlysime Lietuvos televizijoms.

Dirbate „Baltijos bangų radijo“ projektų koordinatoriumi. Koks tai radijas?

Esame privati stotis, programas sudarome iš retransliuojamų užsienio informacinių laidų baltarusių, lenkų, rusų ir kitomis kalbomis. Savo veiklą grindžiame Lietuvos Konstitucijos 25 str. ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 str., garantuojančiais žodžio ir informacijos skleidimo laisvę. Įdomu pažymėti, jog neseniai buvo ketinimų uždrausti mums retransliuoti laidas iš Rusijos. Manome, kad informacija turi laisvai tekėti ir iš Vakarų į Rytus, ir atvirkščiai.

© 2008 „XXI amžius“